Tik, deja, dauguma dažniausiai įpranta taip gyventi dešimtmečiais ir keisti kažką mėgina nebent po priverstinio apsilankymo pas gydytojus…

Apie situacijos sudėtingumą

“Turiu kelis gydytojus specialistus, kuriais pasikliauju,” – sako Gražina. “Laimei, rimtesnių bėdų dėl sveikatos kol kas neturėjau, tad išsamiai tikrinti sveikatą gal nėra poreikio. O į peršalimą ar neaukštą temperatūrą tiesiog numoju ranka – mat juos galas. Svarbiausia – pernelyg neįsijausti į ligonio rolę,” – juokavo žurnalistė.

Gražina patikino nebėganti į vaistinę ir neperkanti dar penkių nežinomų vaistų, o pajutusi, kad jau visai “šakės”, išgeria išmėgintą tabletytę. “Teisybės dėlei reikia prisipažinti, kad viskas priklauso nuo situacijos sudėtingumo – kai viena su kūdikiu ant rankų visą savaitę vadavausi nekrintančia žemiau 39 laipsnių temperatūra, galvojau, išprotėsiu…“

Apie nuostabų motyvą

“Dietos ir “kūdinimasis” man svetimi – net nežinau, kas mane atbaido, bet tokių temų nė neskaitinėju,” – nusišypsojusi Gražina sutiko, jog tie, kurie dėl sveikatos sutrikimų priversti laikytis dietų, rekomendacijų turi ieškoti ne įvairiuose žurnaliūkščiuose, o pas specialistus.

“Jei jautiesi blogai, jokios dietos ar kitoks savęs alinimas neišgelbės, tačiau geras psichologinis nusiteikimas veikia geriau nei treniruoklių salė ar savęs marinimas.” Gražina patikino, jog norėtų taisyklingai maitintis, tačiau dabar turi nuostabų motyvą taip nedaryti – pirmiausiai rūpinasi, kad sūnelis gerai ir laiku pavalgytų, o apie save dažniausiai pamiršta.

“Bet jei atvirai, tai ir anksčiau maistas nelabai rūpėjo” – mintijo žurnalistė, kuriai iš maisto pasidaryti šventę malonu buvo tik tuomet, kai gyveno su vyru. “O kai maistas tėra skirtas patenkinti gyvybinį poreikį …” - numojo ranka – “Negi užmigdžiusi vaiką vidurnaktį eisiu egzotiško patiekalo sau ruošti?”

Apie gyvenimą ne tik sau

“Kai gyvenimas “prilipdo” prie kabinetinių kėdžių ir automobilio sėdynės, nejudantys vienaip ar kitaip save pasmerkia” – sako Gražina. Pašnekovė patikino, kad jai niekuomet nebuvo mielas profesionalus sportas, tačiau poreikis judėti visada buvo svarbus. Į šalia namų esantį sporto klubą traukia bendro pobūdžio mankšta, kurios metu išjudina visą savo organizmą. O triūsas treniruoklių salėje, kur žmonės lyg juodadarbiai tobulina savo užpakalius - nemalonu.

“Vasarą sporto salę keičia skraidymas, dviračiai ir tariamas poilsis su sūnumi, kai nuolat bėgioju jam iš paskos. Laiko vien tik sau nebeturiu. Anksčiau, kai galėdavau paisyti savo norų, kartais užsigeidusi pabėgdavau nuo visų, pailsėdavau kokią dienelę vienatvėje. Bet štai jau treji metai, kai niekur nebepasprunku. Gyvenu ne tik sau…“

Apie gąsdinančius atvejus

“Nekalbėsiu apie juodžiausią savo patyrimą (apie tragišką Gražinos vyro žūtį rašė visos šalies spauda – A.M.) – nusukusi akis žvilgsniu klaidžiojo po horizontą Gražina – “Geriau apie tuos dažnesnius atvejus, kurie bent jau bando pagąsdinti kiekvieną iš mūsų – neviltį, apatiją, sąstingį, kai jautiesi tarsi uždarytas tamsiame sandėliuke, o raktas nuo durų išmestas pro grotuotą langą. Tokiais atvejais ne šiaip prapuola geras ūpas, bet dingsta visai ir ilgam, jokiai veiklai nerandi akstino, nesuvoki, ko griebtis, o ir kažko griebtis nebenori. Per mano amželį tokios didesnės „smegduobės“ atsivėrė gal dusyk. Pernelyg netyrinėjau priežasčių, dėl kurių apėmė tokia būsena. Pajutusi, kad rimtai grimztu, šiaip ne taip prisiversdavau sportuoti – pamenu, į sporto klubą save tiesiog “atnešdavau”, ir tai padėdavo. Būtent po to supratau, kad negalima mesti sporto….”

Apie kategorišką požiūrį

“Alkoholis ir cigaretės yra stiprus nuodas - esu didelė mergaitė ir išbandžiau abu. Jei gyveni sveikai, pavartojęs bent truputėlį vieno ar kito dar ir kitą dieną jauti, kaip organizmas bando atsikratyti teršalų,” - neslėpė Gražina, patikindama, jog be kitų „nesąmonių“ ji, ačiū Dievui, apsiėjo.

“Dažnai išgeriama ar užsirūkoma kompanijoje. Tačiau jei be alkoholio nesmagu bendrauti, tai ko vertos tokios linksmybės? Labai kategoriškai žiūriu į šituos dalykus, nes jei iki pilnos laimės trūksta butelio alaus ar cigaretės, tai padėtis atrodo liūdna. ”

Apie laisvumo pojūtį

“Jau kurį laiką esu “dingusi” ir negaliu sakyti, kad man tai nepatinka, nors... dėmesys gatvėje irgi retai būna atgrasus. Jei kas nors atpažinęs nemokšiškai “pakibina” ar neapsižiūrėjęs per garsiai apkalba – paprastai prajuokina, o jei būnu prasčiau nusiteikusi – suerzina” – prisipažįsta Gražina. Ji sako, kad išėjusi iš LNK žinių tą pačią akimirką pasijuto nebeatpažįstama ir laisva nuo praeivių žvilgsnių, nors einant gatve draugai tvirtindavo priešingai…

“Jei nori, kad tavęs nematytų, tai ir jautiesi taip, tarsi būtum nematomas. Tačiau nesiginsiu – tikrai miela, kai nedideliame Neringos kaimelyje užėjus į mažytę parduotuvėlę su vaiku ant rankų pardavėja pagiria: „Ooo… koks Dariukas jau didelis užaugo…“

„Lietuvos sveikatoje“ taip pat skaitykite: