J.Ivanauskaitė: gydytojai vilčių nebesuteikia

Prieš kelis mėnesius Lietuva tikėjo ir džiaugėsi, kad populiariai rašytojai pavyko įveikti klastingą ligą. Tačiau jau kurį laiką moteris vėl jaučiasi prastai. „Iš tikrųjų situacija yra labai bloga“, – vakar L.T. sakė dailininkė, rašytoja, Nacionalinės premijos laureatė Jurga Ivanauskaitė. Ilgai kovojusi su viena sunkiausių vėžio formų – sarkoma moteris išgirdo žiaurų medikų nuosprendį: liko mėnuo.

Šiuo metu rašytojos skausmai nekamuoja, tad vaistų vartoti nereikia, tačiau daktarai neskiria gydymo priemonių. „Gal ligai būdingi potvyniai ir atoslūgiai, bet man gydytojai nieko nežada ir jokių prognozių jau nėra“, – be dramatizmo balse kalbėjo 45-erių J.Ivanauskaitė.

Ilgas gydymas

Populiari rašytoja pirmuosius nugaros bei kojos skausmus pajuto prieš penkerius metus, tačiau medikai ilgai negalėjo nustatyti tikrosios diagnozės. Dar 2005-ųjų lapkritį skaitytojams spėjusi pristatyti savo romaną „Miegančių drugelių tvirtovė“, netrukus J.Ivanauskaitė buvo paguldyta į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę. Čia medikai iš moters kojos pašalino piktybinį auglį. Tačiau liga nesitraukė, todėl rašytoja išvyko gydytis į Švediją, kur buvo atliktos dar kelios sudėtingos operacijos.

Praėjusių metų balandžio pabaigoje rašytoja grįžo į Lietuvą ir dar maždaug pusę metų gydėsi – jai buvo atliekama chemoterapija.

Neprarado tikėjimo

Ilgas ir kankinamas gydymas davė rezultatų – atrodė, liga pasitraukė, o Jurga ėmė rodytis viešai: dalyvavo keliuose draugų susiėjimuose, lankėsi spektakliuose, fotografavosi ir dalijo interviu, kuriuose prasitarė, kad kuria naują romaną. J.Ivanauskaitės gerbėjai patikėjo, kad įvyko stebuklas ir sunki liga įveikta. Tačiau klastingas vėžys smogė dar kartą – jau kurį laiką rašytoja jaučiasi prastai, o gydytojai nieko gera nežada.

„Situacija yra tokia, iš kurios nebegrįžtama, – vakar sakė J.Ivanauskaitė. – Visi planai subyrėjo. Rašyti nebegaliu, nes akyse mirguliuoja. Dabar tik muzikos klausausi.“

Anot rašytojos, sužinojusi, kad liga atsinaujino, emocinio smūgio ji nepatyrė.

Dar pernai kildavo klausimas „Už ką?“, o dabar moteris sako su esama padėtimi susitaikiusi ir net kančioje įžvelgia prasmę. Ir, pasak rašytojos, kuo tos kančios daugėja, tuo jos atrodo mažiau.

„Negaliu vienareikšmiškai atsakyti, ar tikiu pomirtiniu gyvenimu, nes klausimas iš esmės yra sudėtingas. Be abejo, tikiu, kad ten yra dar daugiau žmogiškos ir dieviškos erdvės, – dvasios ramybę išlaikyti J.Ivanauskaitei padeda tikėjimas. – Tiesiog su visu tuo susitaikiau ir šviesiai žiūriu į situaciją. Dar niekada taip šviesiai nežiūrėjau į gyvenimą kaip dabar.“