„Kiekvienas kraštas turi kažką išskirtinio“, – konstatavo Lietuvos Prezidento Valdo Adamkaus žmona. Ji šiuo metu rengiasi dviem svarbiems darbams: koncertui-akcijai vaikų tuberkuliozės prevencijai ir gydymui Lietuvoje bei Gruzijoje paremti ir tradicinei Atvelykio šventei Prezidentūros kiemelyje.
– Kaip atrodo Velykos Prezidento namuose?
– Dabar, kai esame tik dviese, kai mamos nebėra... Kažkaip tos šventės įgavo kitokią prasmę ir visai kitaip jų laukiame. O šiaip tai visuomet turėdavome margučių. Dažydavome juos Didįjį šeštadienį.
– Kokiais būdais marginate kiaušinius?
– Įprastai, dažais. Dviese iš vieno puodelio į kitą (juokiasi). Bet man didesnė šventė – Kalėdos. Velykos daugiau pavasario šventė, ypač jei gražus oras.
– Ar dažni vakarai, kai liekate namuose dviese su Prezidentu?
– Tokių vakarų labai daug. Mes labai mažai kur einame, jei mums nebūtina eiti. Jei kur į svečius vykstame, iš paskos važiuoja apsaugos automobiliai. Tai vyras visuomet išgyvena, kad tie žmonės sėdi automobilyje, nesvarbu, kad tai yra jų darbas. Jam tai nepatinka. Jis galvoja apie tai, kad apsaugos darbuotojai tuo metu galėtų būti su savo šeimomis namuose. O dabar turi sėdėti ir laukti, kol mes baigsime vakarieniauti ar pasikalbėsime su pažįstamais.
O kai sėdime namuose, nereiškia, kad tie vakarai labai ramūs. Juk negali įeiti į namus kaip į kokį vakuumą, kur nieko nėra, kur sterilu. Grįžti ir parsineši visas dienos problemas, kritiką, nemalonumus, negali viso to palikti už durų. Mes kalbamės, diskutuojame, tik taip galime atsigauti nuo įtampos, nuo nemalonumų. Kalbant viskas ima atrodyti nebe taip blogai, kaip prieš tai. Idealių ir ramių vakarų iš tiesų labai mažai.
– Kokias valandas galėtumėte pavadinti idile?
– Retkarčiais vakarieniaudami išgeriame vyno, klausomės muzikos... Išsikalbame. Kai žinai, kad tai, ką pasakei, liks tarp tų pačių sienų, neišeis, niekas neapvers, neapsuks, gali pasakyti viską, kas susikaupę širdyje. Tada labai gera.
– Jūsų aplinkoje nėra žmonių, kuriais galėtumėte pasitikėti taip, kaip savo vyru?
– Jų labai nedaug.
– Kovo 28–29 dienomis drauge su pirmąja Gruzijos ponia Sandra Elisabeth Roelofs Vilniuje ir Kaune organizuojate labdaringus koncertus, per kuriuos surinktos lėšos bus skirtos abiejų šalių tuberkulioze sergantiems vaikams. Kaip gimė ši mintis?
– Idėja kilo poniai Sandrai. Gruzijoje sergančiųjų tuberkulioze labai daug. Ji pasiūlė surengti bendrą dvišalį labdaros projektą. Ponia Sandra norėjo pasižiūrėti, kaip panašias problemas sprendžiame Lietuvoje, o tada pasiūlė imtis bendros veiklos. Gruzijoje pagalbos iš tiesų labai reikia. Mes čia kur kas geriau tvarkomės. Tikiuosi, kad koncertai Vilniuje ir Kaune patiks žmonėms ir taps prasmingu vakaru, nes kiekvienas, įsigijęs bilietą, suteiks pagalbą Lietuvos ir Gruzijos vaikams, sergantiems tuberkulioze. Jiems bus skirti pinigai, surinkti už bilietus.
– Ar tikrai ponia S. E. Roelofs klausytojams atliks garsiąją gruzinų liaudies dainą „Suliko“?
– Taip, ji į Lietuvą atvyks su savo globojamu tautinės muzikos ansambliu „Basiani“. Ponia Sandra labai gabi. Ji viskuo domisi, moka nepaprastai daug kalbų. Lietuva nėra jai svetima. Kiek žinau, ji yra čia anksčiau gyvenusi. Tik dar negaliu pasakyti, kurį laiką.
