„Mums jis – vienas labiausiai įkvepiančių žmonių, kiek esame matę“, – vos išlipę iš lėktuvo emocingai įspūdžiais apie H. Šulcą dalinosi Hokšila ir V. Kiselis. H. Šulcas 1978 metais atvyko dirbti kunigu į Umudugudu kaimą, esantį už 60 km nuo sostinės Kigalio. H.Šulčas įsteigė Jaunimo sodybą, kurioje priglaudė beveik 700 likimo nuskriaustų Ruandos vaikų.

Per 1994 m. Ruandoje kilusį karą tarp hutų ir tutsių buvo išžudyta didžioji dalis Jaunimo sodybos vaikų. Patį kunigą nuo mirties išgelbėjo Raudonojo Kryžiaus organizacija. Žiauri realybė dvasininko nepalaužė ir netrukus sodyba buvo atkurta. Prieš šešerius metus H.Šulco iniciatyva buvo įkurta ir prie sodybos prijungta gimnazija.

Berniukai ir mergaitės čia apgyvendinami atskirai. Ne tik vaikai, bet ir suaugusieji čia mokomi įvairių amatų: siuvimo, keramikos, žemdirbystės, automobilių remontavimo, šaltkalvio ir kt.

Lietuviai buvo susižavėję misionieriaus sugebėjimu skatinti žmones tobulėti, dirbti. „Keliaudamas po vargšų namus kunigas tiesiog jaučia, kam tikrai reikia padėti. Tik pažvelgęs į vaikų rankas dvasininkas supras – jos subraižytos kauptuko, o tai reiškia, padeda mamai. Ir duoda dolerį. Duoda jį ir suaugusiam – imk, pagydyk savo ožką. Žaviausia, kad dvasininkas nelepina, bet skatina veikti – jis labai pasaulietiškas, nedemonstruoja dievobaimingumo“, - pasakojo Hokšila.

Keturis kartus Afrikoje buvęs Hokšila sakė, kad Ruandos gyventojai yra itin atsargūs. Jeigu Mozambike, išgirdę muziką, vietos gyventojai iš karto pradeda šokti, Ruandoje muzikantus stebės, tyrinės – kol pripras. „Vietos gyventojai, pamatę filmavimo kamerą galvoja, kad pavogsim iš jų sielą. Apskritai tai labai jautrūs ir žiauriai kenčiantys žmonės, todėl teko filmuoti slapta“, - pasakojo Hokšila.

Tokį vietos gyventojų atsargumą galima suprasti - net ir pasibaigus genocidui, ruandiečiai gyvena įsitempę.

„Berniukams Ruandoje gresia ypatingi pavojai. Būna, jog net šešerių metukų berniukas pagrobiamas, išvežamas į Kongą, o ten mokomas kariauti. Po kelerių metų toks mokinys tampa robotu, nesuprantančiu nei ką, nei kodėl šaudo“, – neslepia apmaudo Hokšila.

Kartu su kunigu H.Šulcu keliaudami po apylinkes, lietuviai matė kaip vietos gyventojai jį gerbia, iš tolo tiesia rankas. Hokšila prisipažino, jog tris savaites praleidęs šalia misionieriaus, jis ir pats pasikeitė.

Dainininkas iki kelionės kiek skeptiškai vertino katalikų bažnyčią, tačiau kunigas jam atskleidė ir kitokį šio tikėjimo veidą. ,,Genocido metu buvo sugriauta bažnyčia – liko gyvi tik 12 žmonių, iš čia besislėpusių šimto dvidešimties gyventojų. Kunigai skubino atstatinėti koplyčią, o H.Šulcas atsakė: „Dievas palauks, dabar reikia stogo vaikams“. Ši frazė pakeitė mano požiūrį į daug ką“, - sakė Hokšila.

Ruanda – kone triskart mažesnė už Lietuvą. Viename interviu ši šalis buvo pavadinta pragaru žemėje. Kaip šią kraujo, siaubo, bado ir mirties dvasios persisunkusią šalį pavadins filmo kūrėjai?

Operatorius V. Kiselis ir Hokšila prasitarė, kad filme bus atskleista ir kita Ruandos veido pusė. Pro menininkų akis nepraslydo ir kita – kiek išdykusi, graži, tvarkinga ir švari, paslaptinga ir kartu atvira Ruanda. „Tik pagyvenęs ir susipažinęs su daugybe vietinių gyventojų gali suprasti kaip yra iš tiesų“, – sako filmo kūrėjai, savo juostą ketinantys pristatyti spalio pradžioje.

Jau po mėnesio pasirodys ir pirmasis Hokšilos filmas „Walk to Zion“ – jame užfiksuoti muzikanto įspūdžiai iš kitų Afrikos šalių.

Kelionės įspūdžiai nuotraukose:

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją