Dainininkas gyrė renginio organizatorius ir pagarbų požiūrį į visus dalyvius: „Tai buvo pats plačiausias raudonas kilimas, kokiu tik man yra tekę eiti. Visa apdovanojimų ceremonija vyko didžiuliame moderniame teatre Šanchajaus miesto centre. Kadangi apdovanojimų vakarą labai lijo, kiekvieną svečią kilimu lydėjo kostiumuoti „skėčių nešikai“. Buvo parodyta nepaprasta pagarba kiekvienam žmogui“.
Vertingą auksinį festivalio trofėjų Andriui įteikė garsus dirigentas. Dainininkas prisipažino jautęs nepaprastą pakylėjimą, kuomet jo darbo vaisiui plojo kino grandai: „Tu užlipi ant scenos ir matai pirmoje eilėje sėdinčius visus garbingus žmones, kurių darbus gerai pažįsti. Tai savo srities grandai, kurie tau ploja ir atiduoda pagarbą tradiciškai linkčiodami galva. Aš atsidūriau savotiškam transe, pasakiau trumputę padėką, grįžau atgal į savo vietą ir bandžiau atgauti orientaciją“.
Šanchajuje vykusiame kino festivalyje šou elementams nebuvo skirta daug dėmesio:„Renginys buvo labai oficialus, be šou verslo elementų. Tarp nominacijų nebuvo jokių koncertinių pasirodymų, tiesiog buvo paskelbti laimėtojai. Iškilmingas kalbas sakė ir miesto meras, ir komisijos pirmininkas ir kiti garbūs svečiai“,- pasakojo Andrius.
Filmui „Nereikalingi žmonės“ Šanchajuje atiteko net du apdovanojimai. Geriausiu režisieriumi buvo pripažintas Marius Martinsons: „Kuomet išgirdau, jog geriausias režisierius – Marius Martinsons, atsibudau iš transo, mane užplūdo džiaugsmas ir atsigavo visi jausmai.
Kinija daugeliui Holivudo žvaigždžių pasirodė per toli. Šanchajaus festivalyje raudonu kilimu žengė daugiau Azijos kino atstovų: „Mums nepavyko pakliūti į atidarymo ceremoniją, kur dalyvavo daugiau garsių aktorių, tačiau ten būnant visiškai nereikėjo Holivudo žvaigždžių. Dažnai mes jas pernelyg išpučiam. Čia buvo truputėlį kitos pakraipos festivalis“, - įspūdžiais dalinosi A.Mamontovas.
Viešėdamas Šanchajuje Andrius atrado laiko aplankyti ir žymias miesto vietas: „Turėjome penkias laisvas dienas, kurias paskyrėme Šanchajaus tyrinėjimui. Tai milžiniškas miestas, kuriame aplankėme garsiuosius kiniškus sodus su tilteliais ir drakonais, modernų rajoną, kuriame daugelis pastatų primena kosmosą, Budos šventyklą, kurioje apturėjome ypatingų potyrių ir daugelį kitų įspūdingų vietų“.
Festivalio trofėjų A.Mamontovas ruošiasi saugoti banke: “Dėžė su apdovanojimu guli pas mane ant stalo, vis atsidarau, pasižiūriu, vėl uždarau. Tai labai savotiška trikojė auksinė kiniška taurė. Galvoju ją padėti į banką – tai juk gryno aukso gabalas. Nenoriu namuose laikyti tokios plytos. Prizo laikymas prieš akis nėra sveika mano manymu. Stengiuosi neįpareigoti savęs apdovanojimais, noriu kurti laisvai. Šiuo metu aš esu tiesiog labai laimingas. Šis įvertinimas nėra tik už filmą “Nereikalingi žmonės“, tai įrodymas, kad visą šį laiką ėjau teisingu keliu. Labai labai džiaugiuosi ir nesidroviu tai pasakyti“.
Asmeninio archyvo nuotraukos:
