Paskutinių trijų mūsų žurnalo numerių tematika beveik atsitiktinai susidėliojo chronologine tvarka: atgimimai mene – praeities dimensija, virtualios erdvės – dabarties ir ateities vizijos. Pirmasis mano klausimas būtų lyg savotiškas šios chronologijos įprasminimas: kaip fantastai fantazavo anksčiau, dabar ir ko galime iš jų tikėtis ateityje?

Fantastus rašytojus, kaip ir mus visus, veikia gyvenimo realijos. Visos vizijos turi tam tikrą materialųjį pagrindą. Žiulis Vernas fantazavo ir daug ką teisingai numatė, kadangi jis labai domėjosi to meto mokslu ir technika. Daugelis jo draugų buvo mokslininkai, be to, jis pats skaitė daug mokslinės literatūros.

Savo knygose jis panaudodavo naujausias mokslo žinias ir atradimus. Vėliau fantastikos autoriai, kaip ir visas pasaulis, susižavėjo kosminiais skrydžiais. Todėl fantastikos aukso amžiumi neatsitiktinai laikomas XX amžiaus vidurys. Buvo tikimasi, jog kosminių skrydžių programos vystysis daug greičiau – tai atspindi ir A. Clarke‘o mokslinis fantastinis romanas „2001 metų kosminė odisėja“.

Tačiau amerikiečiams išsilaipinus Mėnulyje, politiniai tikslai buvo pasiekti. Visuomenė taip pat liovėsi domėtis kosminėmis ekspedicijomis. Neliko priežasčių investuoti į Marso projektą. Dėl milžiniškų ekonominių kaštų grandiozinės pilotuojamųjų kosminių tyrimų programos užgeso, tačiau pradėjo vystytis kitos technologijos – būtent virtualiosios ir apskritai kompiuterija.

Šiuolaikiniai mokslinės fantastikos rašytojai irgi laikosi šių tendencijų. Vienas talentingiausių šią tematiką nagrinėjančių rašytojų yra Nealas Stephensonas. Dviejuose savo romanuose „Snow Crash“ (liet. „Sniego lavina“) ir „The Diamond Age“ (liet. „Deimantų amžius“) jis jau prieš gerą dešimtmetį iš esmės numatė tą virtualiojo pasaulio vystymąsi, virtualiosios bendruomenės, metavisatos (angl. „metaverse“) atsiradimą – tai, kas dabar jau realiai egzistuoja, „Second life“ ir panašiai.

Kita vertus, yra tokių rašytojų, kaip australas Gregas Eganas, kuris rašo knygas apie labai tolimą žmonijos ateitį, kuomet žmonės visiškai pakeis savo egzistavimo formą, taps bendru protu arba vien tik energijos forma ir pereis į visai kitą evoliucijos pakopą. Manau, kad ne tik fantastika veikia mūsų civilizacijos evoliuciją.

Mokslas fantastikai taip pat davė labai daug. Talentingi rašytojai, turintys mokslinį išsilavinimą, geba panaudoti tas žinias ir mums atskleidžia pasaulio vystymosi galimybes, įvairias alternatyvas. Jie galbūt nebando numatyti ateities, bet savotiškai perspėja arba parodo, kas gali atsitikti ateityje įvairiai susiklosčius aplinkybėms.

Fantastika priklauso nuo dabarties realijų?

Mes gyvename tame pasaulyje, kuriame gyvename, ir jis mus veikia – mūsų sąmonę, mūsų fantazijas. Ateities įsivaizdavimas neišvengiamai priklauso nuo to, ką mes turime dabar, kokiomis technologijomis naudojamės.

Minėjote, jog fantastikos aukso amžius praėjo prieš kelis dešimtmečius. O kaip yra dabar – ar fantastika tobulėja?

Be abejo. Galime palyginti neseniai mirusį a. a. Arthurą Clarką ir Nealą Stephensoną arba Gregą Eganą, Gregą Bearą ir pamatysime, kaip skiriasi jų aprašomos temos nuo klasikinių fantastinių romanų. Jie plėtoja labai rimtas naujausias mokslines idėjas ir interpretuoja jas be galo įdomiai. Skaityti šiuolaikinę mokslinę fantastiką yra daug sunkiau nei anksčiau. Reikia išmanyti naujausias biologijos, biomedicinos, nanomokslo, teorinės fizikos tendencijas ar bent šių mokslų pagrindus.

Fantastai idėjų semiasi iš mokslo. Ar gali mokslas semtis idėjų iš fantastų? Taip ir yra – egzistuoja abipusis ryšys. Minėtasis Nealas Stephensonas jau prieš dešimt metų kalbėjo apie metąvisatą, o dabar mes ją jau turime. Bent jos užuomazgas, realizuotas virtualiajame pasaulyje „Second-life“. Rašytojai fantastai skaito daug mokslinės literatūros, konsultuojasi su specialistais. Štai Haris Harisonas sukūrė „West of Eden“ ciklą apie alternatyvią evoliuciją, apie tai, kad dinozaurai neišnyko ir toliau vystėsi kartu su žmonėmis bei sukūrė savo civilizaciją.

Knygos gale yra mokslo konsultantų, kuriais autorius rėmėsi, sąrašas. Romane jis sukūrė ir dinozaurų kalbą, ir religiją, jų mokslą ir pasaulėžiūrą. Kitaip sakant, autorius konsultavosi su skirtingų sričių mokslininkais, savo srities žinovais. Būti fantastikos rašytojui yra labai įdomu, nes galima bendrauti su geriausiais pasaulio mokslininkais siekiant sukurti įtikinamą ateities pasaulio viziją.

Rašant fantastiką, reikia laikytis esminių dėsnių, pvz., fizikos, antraip bus sukurta „fantastinė nesąmonė“.

Tai reiškia, jog fantastinė literatūra iš skaitytojo reikalauja tam tikro pasiruošimo... Kalbant apie mokslinę fantastiką, pirmiausia pats rašytojas turi būti „pasikaustęs“. Skaitytojui irgi patartina pasiruošti, jeigu jis nori patirti malonumą. Fantastika intriguojanti ir įdomi tuo, jog pradėjęs skaityti romaną ar apsakymą ne visada iš karto supranti žaidimo taisykles.

Jos atsiskleidžia palaipsniui. Ne visiems užtenka kantrybės ar fantazijos, nes niekada nežinai, į kokį pasaulį pateksi – alternatyvųjį pasaulį, kitą planetą, kurioje yra milžiniška gravitacija, ar paskęsi herojaus pasąmonės sraute. Galima sakyti, kad Džeimso Džoiso „Finegano budynė“ – irgi fantastika. Arba J. G. Ballardo romanai, priskiriami „Innerspace“ (vidinio kosmoso) porūšiui.

O kaip yra su grožine literatūra?

Grožinė literatūra, bėgant amžiams, rašo vis apie tą patį – apie meilę, apie tragediją. Aš manau, kad tikroji literatūra, kurioje vyksta reikšmingiausi stiliaus ir idėjiniai pokyčiai, yra mokslinė fantastika. Grožinė „pagrindinio srauto“ (angl. „mainstream“) literatūra labiau ieško išraiškos formų. Sakoma, kad grožinė literatūra kalba apie žmogų, jo dvasinę būseną, jo vidinį pasaulį, o mokslinės fantastikos objektas – civilizacija arba visuomenė.

Taigi – visai kitas mastelis. Beje, tai ypač akivaizdu skaitant mokslinės fantastikos pradininko H. G. Wellso kūrinius. Tokius, kaip „Pasaulių karas“ arba „Laiko mašina“.

Daugelis dabartinių technologijų kadaise buvo kurtos siekiant pagerinti slaptųjų tarnybų darbą (pvz., internetas), o kaip yra dabar? Ar ši tendencija išliko? Juk kai kalbama apie špionažą ar kitokią slaptųjų tarnybų veiklą, daugelis dalykų yra kruopščiai slepiama nuo visuomenės.

Vienareikšmiškai pasakyti sunku. Beveik neabejotina, jog karo technologijų, karo pramonės institutai yra sukūrę daug įdomių dalykų. Tokių fantastiškų technologijų, kurios patenka į civilių pasaulį tik po daugelio metų. Taip gimė ir internetas.

Manoma, kad sukurta nemažai technologijų ir inovacijų, kurias didžiosios naftos kompanijos superka, kad jų niekas nepritaikytų kuriant alternatyvius energijos šaltinius. Tikriausiai yra sukurta daugiau, nei mes žinome, tačiau nemačius sunku pasakyti. Ar fantastai turi specialų „kanalą“ šiai informacijai gauti? Aš abejoju. Na, galbūt vienas kitas turi reikalingų pažinčių, tačiau tikriausiai tai nėra masinis reiškinys.

Paminėjote labai aktualų energetikos klausimą. Ar fantastai apie tai galvoja? Ar yra kuriama alternatyvų, kuriomis mes ateityje galėsime pakeisti naftą?

Be abejo, yra. Apie tai rašoma jau ganėtinai seniai. Fantastai seniai naudoja saulės energiją, antigravitacinius variklius, antimateriją. Šiaip ar taip, be atsinaujinančių arba labai galingų neišsenkančių energijos šaltinių (tokių, kaip Saulė) bus sunku ką nors nuveikti, žengti į priekį, todėl, be abejo, žmogus juos sukurs.

Bet ar tos fantastinės idėjos yra realios? Kada mums to tikėtis – po dešimties, po šimto metų?

Viskas priklauso nuo investicijų ir noro ką nors daryti. Štai, pavyzdžiui, JAV, užuot investavusi trilijonus dolerių į karą Irake, per penkerius ar dešimt metų būtų galėjusi savo šalyje sukurti vandenilinės energetikos pagrindus, netgi naują ekonomiką vandenilio, kaip energijos šaltinio, pagrindu. Ši kryptis kol kas yra realiausia.

Sykiu galima tikėtis Saulės energijos vystymo ir t. t. Deja, buvo pasirinktas kitas kelias. Visa tai rodo, koks kartais yra trumparegiškas politikų mąstymas – kai bandoma tikslą pasiekti tik karinėmis priemonėmis. Ir kuo viskas baigiasi? Politiniu nestabilumu visame pasaulyje, didžiuliais finansiniais nuostoliais ir žmonių mirtimis... Politikams reikėtų skaityti daugiau mokslinės fantastikos.

Ar fantastų įsivaizduojama tikrovė labai skiriasi nuo dabartinės?

Yra kelios tendencijos. Viena, akivaizdi jau dabar, – totalinis viešumas, kiekvieno individo įjungimas į socialinį tinklą, net jei jis to nenori. Skaitmeninė tapatybė apims visas mūsų gyvenimo sritis.

Kad ir ką mes darytume, visa informacija suplauks į centrus, kuriuose bus galima analizuoti ne tik ką mes valgome ir ką perkame, bet ir kokie yra slapčiausi mūsų pomėgiai. Tiesa pasakius, tai ir dabar jau daroma. Sykiu bus plėtojami atpažinimo, pvz., biometriniai akies rainelės atpažinimo metodai. Panašiai, kaip S. Spielbergo filme „Įspėjantis pranešimas“ (angl. „Minority report“).

Beje, šis filmas labai pranašiškas tuo, kad mūsų laukia personalizuota reklama. Kiekvienas potencialus klientas bus nuolat stebimas ne tik teisėsaugos institucijų ar bankų, bet ir įvairių produktų gamintojų. Tokia progreso kaina.

Kita vertus, aš labai laukiu esminės medicinos pažangos. Viliuosi, kad po kelerių metų pavyks išauginti įvairius žmogaus organus. Ar iš kamieninių ląstelių, ar kitais būdais, bet tikriausiai tai bus įmanoma. Taip būtų išspręsta svarbiausia šiuolaikinės medicinos problema – pakeisti susidėvėjusius arba vėžio, kepenų cirozės suėstus organus. Nebereikėtų donorų. O jų dabar labai trūksta ir tikriausiai ateityje trūks dar labiau.

Paminėjote ateityje vyksiantį asmens privatumo mažėjimą. Apie tai jau prieš kelis dešimtmečius kalbėjo filosofai ir sociologai, tačiau jie įžvelgė daugiau neigiamų aspektų. O kaip yra su fantastais? Ar jų kalboje galima atpažinti teigiamą ar neigiamą konotaciją?

Fantastų požiūris nevienodas. Kai kurie jų apie tai rašė jau XX amžiaus pradžioje, pvz., E. Zamiatinas romane „Mes“, A. Huxley romane „Naujas puikus pasaulis“, G. Orwelas antiutopijoje „1984“. Tuo metu politinė situacija buvo įtempta, todėl ir jų prognozės buvo labai niūrios. Dabar kitas laikmetis, tad yra ir niūrių, ir šviesesnių vizijų. Vis dėlto niūrių yra daugiau – tokia jau žmogaus prigimtis.

Kai didžiosios korporacijos įgyja vis daugiau įtakos pasaulyje, kai jos veikia net valstybių politiką, ta galia pradedama vienaip ar kitaip piktnaudžiauti. Žmonės nuo seno linkę piktnaudžiauti valdžia, ir tai mes regime realiame gyvenime. Dėl to vizija, matyta filme „Įspėjantis pranešimas“, yra bauginančiai tikroviška. Kaip sakoma, valdžia tvirkina, o absoliuti valdžia tvirkina absoliučiai.

Kas Jus labiausiai nustebino skaitant mokslinę fantastiką?

Tikriausiai tai, jog fantastai nenumatė tokio reikšmingo technologinio išradimo, kaip asmeniniai kompiuteriai, internetas. Niekas to nesugalvojo anksčiau. Greita technologijų, interneto, virtualiojo pasaulio plėtra yra vienas labiausiai stebinančių ir visuomenę keičiančių veiksnių. Dabar mums tai atrodo įprasta, tačiau dar prieš dešimt metų to nebuvo. Šie procesai nepaprastai greiti.

Kokio scenarijaus Jūs nenorėtumėte?

Kai didžiosios korporacijos perima valdžią ir ima viską kontroliuoti. Panašiai, kaip rež. M. Bay filme „Sala“ („The Island“), kuomet žmonės pradedami auginti kaip organų donorai. Lieka tikėtis, kad to nebus, nes pavyks išauginti pačius organus. Nesinori, jog pasaulyje įsiviešpatautų viską kontroliuojančios jėgos. Nors, kita vertus, tam tikras korporacijų diktatas jaučiamas jau dabar.

Ar labai dažnai apokaliptiniai ateities scenarijai yra susiję su didžiulėmis korporacijomis ir jų monopoliais?

Neišvengiamai, nes tas kapitalas didėja, korporacijos arba didžiosios valstybės alina aplinką ir agresyviai naudoja gamtos išteklius. Tai sukelia ne tik politines ar ekonomines problemas. Nuolat aštrėja ir ekologinės bei klimato problemos. Gali pradėti pildytis tos nemalonios vizijos, kurias britų fantastai kūrė jau XX amžiaus viduryje ir šiek tiek vėliau.

Tuo metu, šeštajame, septintajame dešimtmečiuose, buvo susukti ekologiniai trileriai „Žaliasis maisto produktas“, „Trifidų dienos“ ir panašūs. Šiuose katastrofiniuose filmuose gamta imdavo protestuoti ir užpuldavo žmogų, arba prasidėdavo globali ekologinė krizė ir visuotinis badas, baigdavęsis net kanibalizmu. Dabar ši tema vėl grįžta naujausiame M. Nighto Shyamalano filme.

Kokius miestus fantastai piešia ateityje – ko mums tikėtis ir laukti?

Praeitais metais pasaulyje įvyko lūžis, ir pirmą kartą pasaulio istorijoje miesto gyventojų skaičius tapo didesnis nei kaimo gyventojų. Tai byloja apie metropolijų, didžiųjų miestų plėtimąsi. Tikriausiai jie plėsis ir ateityje. Deja, tai irgi sukels didelių problemų. Net mes, gyvendami palyginti nedideliuose miestuose, kaip Vilniuje, savo kailiu patiriame įvairių nepatogumų. Kenčiame nuo automobilių spūsčių, užteršto oro.

Žmonija įžvelgia tas neigiamas tendencijas ir mėgina jas spręsti. Todėl kuriami ekologiškų miestų, vadinamų tiesiog ekopoliais, projektai. Jau yra pirmieji ekopolių planai. Tokie draugiški aplinkai miestai statomi Ispanijoje, netoli Valensijos, ir Kinijoje. Kad neuždustume nuo smogo, kad nesužvėrėtume betono džiunglėse, reikia kurti ir taikyti naujausias technologijas.

Pavyzdžiui, siekti, kad miestuose dominuotų ekologiškas transportas, varomas elektra arba vandeniliu. Ilgainiui atsisakyti transporto priemonių, teršiančių orą. Kuo plačiau naudoti atsinaujinančius energijos šaltinius – saulės elementus. Tokios technologijos jau yra sukurtos. Tiesa, kol kas jos nepigios.

Tačiau kito kelio nėra. Kaip kažkada yra sakę klasikai – šykštus moka du kartus ir moka brangiai. Todėl iškart reikia investuoti į labai geras technologijas. Jos ne tik atsipirks, bet ir išspręs minėtas problemas. Miestai plėsis, didės. Tai neišvengiama. Manau, kad jie labiau „lįs“ po žeme, t. y. bus statomi ne tik į aukštį, bet ir gilyn, nes tai naudinga ir energetiniu požiūriu, ir sutaupoma nemažai vietos.

Tad ateityje mūsų laukia ne vien blogi dalykai? Fantastai kalba ir apie šviesias perspektyvas?

Aš manau, yra dvi tendencijos. Viena vertus, neigiamos tendencijos akivaizdžios: tai – politinis nestabilumas, tautų kraustymasis, turtinė diferenciacija, infliacija ir gamtos išteklių brangimas, stiprėjantys religiniai konfliktai, ekologinės problemos ir pan. Kita vertus, mes turime puikių ir efektyvių technologijų, kurios leidžia su tuo kovoti. Esminis klausimas – kuri tendencija nugalės?

Ar nugalės išradingumas, žmonių gebėjimas susitelkti, numatyti ateitį, ją įvertinti ir prisitaikyti? Ar mus pražudys godumas, trumparegiškumas ir užsispyrimas? Į šį klausimą turbūt niekas negali atsakyti.

Vienas iš klausimų, kuris labai domina mane patį ir, tikiu, daugelį skaitytojų: ar fantastai gali pasiūlyti būdų, kaip atsikratyti „nepakeičiamosios“ biurokratijos? Vienas iš variantų – dirbtinis intelektas, dirbtinio intelekto sistemos, kurios galėtų mokytis pačios. Jau dabar yra sistemų, kurios tobulėja, kaip ir tie robotai, kurie važinėja po Marsą.

Galima sakyti, jog dirbtinio intelekto pradmenis jau turime. Kuo daugiau automatizuosime sprendimo priėmimo sistemas, tuo mažiau darbo liks biurokratams. Tokiu atveju viskas bus atliekama laiku, ir nebus nesusipratimų. Tokia galėtų būti ateitis. IBM jau dabar kuria panašias dirbtinio intelekto technologijas, kurios netgi pačios save gydo nuo kompiuterinių virusų ar kitokių sutrikimų.

Bet ar negresia kitas pavojus – panašus į tai, kas buvo vaizduojama legendiniame filme „Terminatorius“? Ar neįsiplieks žmonijos ir robotų kova?

Tokia tikimybė yra. Kadangi, jei kuriamos sistemos, kurios gali evoliucionuoti pačios, jų neįmanoma visiškai kontroliuoti. Tad į kurią pusę jos pradės vystytis, sunku pasakyti. Rizika yra, todėl yra kuriamos apsaugos sistemos, ar jos bus veiksmingos – parodys ateitis.

Kokias ateities vizijas įsivaizduoja Rolandas Maskoliūnas?

Labiausiai, žinoma, norėčiau, kad neigiamas tendencijas pasaulyje pakeistų teigiamos – baigtųsi kariniai ir politiniai konfliktai, būtų sukurta švarios ir pigios energetikos generavimo sistema, efektyvi regeneracinės ir diagnostinės medicinos sistema. Kad būtų galima išgydyti visas vėžio formas, pakeisti gendančius organus.

Kai aplinkui dominuos maloni aplinka ir džiaugsimės gera sveikata, tai ir nuotaika bus puiki. O mes visi juk iš esmės siekiame vieno – teigiamų emocijų ir nuolatinės laimės būsenos.

Šaltinis
Žurnalas „Miesto IQ“
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją