“Aš nesu labai didelis šventėjas. Gyvenimas yra savotiškas nesibaigiantis procesas, kurio nesinori pertraukti įvairiausiomis šventėmis. Gimtadienis yra labai sąlyginė laiko atskaita. Vaikų gimtadieniai yra didesnė šventė jų tėvams. Aš neskaičiuoju savo gyvenimo metais, tai nėra kažkokia mano atskaita, pagal kurią aš matuočiau gyvenimą”, - pridūrė muzikantas.
Netradiciniai gimtadieniai Andriaus gyvenime – ne staigmena. 1991 – aisiais pusmetį Amerikoje gyvenęs A.Mamontovas savo švente dalijosi su šimtais Amerikos lietuvių, Čikagoje susirinkusių į mitingą: “Vienoje iš miesto aikščių vyko didžiulis mitingas. Tuo metu kitąpus Atlanto vyko perversmai, pučai - galutinis Sovietų sąjungos griuvimas. Aš tiesiog vidury Čikagos dainavau dainas ir grojau gitara – buvau mitingo dalimi”.
Vyras tikino, jog gyvenime jis turi viską, ko jam reikia: “Žinoma, smagu per gimtadienį gauti dovanų. Šįkart mano fanklubas padarė labai malonią staigmeną: jie atvažiavo ir įteikė man tokią medinę skrynelę su 41 šokoladiniu saldainiu su mano atvaizdu. Su grupės draugais mes tradiciškai per gimtadienius apsidovanojam čekiais apsipirkti muzikos prekių parduotuvėje. Šiaip man gyvenime nieko netrūksta. “Ko tu nori?” – yra pats sunkiausias klausimas, nes aš viską turiu. Geras žodis dažnai būna didžiausia dovana”.
Paklaustas, kokia dovana jo gyvenime buvo įsimintiniausia, Andrius nė nedvejodamas atsakė: “Po šiai dienai, viena didžiausių dovanų, kokią tik esu kada gavęs, yra tai, kad Eimantas Nekrošius pasiūlė man Hamleto rolę net nežinodamas, kad tą dieną buvo mano gimtadienis. Manau, kad tai didžiausia ir reikšmingiausia dovana. Jau vienuolika metų šis spektaklis gyvuoja ir dar gyvuos. Kažkuria prasme ši dovana pakeitė mano gyvenimą. Patirtis teatre, kelionės – visa tai turėjo labai didelės įtakos man”.
“Automobilio dar niekas nedovanojo, norintieji tai padaryti, turi progą”, - nuotaikingai pokalbį užbaigė Andrius.
