Kodėl dainos patinka ir jauniems, juk tai – ne jų mėgstamas repertuaras? Nelė nežino, bet svarsto – tie jauni žmonės, kuriems tokios dainos patinka, tikriausiai yra labai švelnūs ir geri.

„Kartą vienas jaunuolis priėjo prie manęs ir pasakė: „Jūs esate mano meilė“, – prisimena Nelė, – o aš tik nusijuokiau: „Perduok linkėjimus savo mergaitei.“ Žmonės ne visada kalba tiesą, bet kartais tas mažas melas yra malonus. „Nele, jūs labai graži...“ – kartais išgirsta ji ir sako, – juk suprantu, kad tai – netiesa, bet dėl to nepykstu. Buvau kažkada graži... Labai džiaugiuosi, kad esu sveika ir dar galiu dainuoti.“

Tik stovėjo ir šypsojosi

Pirmą kartą Nelė išėjo į sceną būdama 18 metų. Tą dieną labiau jaudinosi ne ji, o jos dainavimo ir gitaros mokytoja Aurelija Daunorienė, nes Nelė, išėjusi į sceną ir turėjusi atlikti itališką dainą „Sugrįžk į Sorento“, staiga pamiršo žodžius. Mokytoja užkulisiuose rodė visokius ženklus, šnibždėjo, tačiau Nelė nieko negirdėjo.

Ji stovėjo scenoje ir... šypsojosi. Orkestras grojo „Sugrįžk į Sorento“, o ji – tik šypsojosi. Kai muzika nutilo, pasigirdo kurtinantys plojimai. Mokytoja sumišusią Nelę griebė už rankos ir vėl išstūmė į sceną: „Dainuok“. Mergina nusilenkė ir šį kartą padainavo visą dainą. Vėliau mokytoja pasakė: „Tai – vienintelis kartas mano gyvenime, kai publika šitaip ploja dainininkei, nepadainavusiai nė vienos natos“. Taip šiltai Nelę pirmą kartą priėmė klaipėdiečiai. Nuo to laiko dainininkė šypsosi visiems, o savo klausytojus meiliai vadina „mano publika“.

Arvydas ir „Kopų balsai“

Su savo vyru Nelė susipažino 1959-aisiais. Ansamblis, kuriame ji iki tol dainavo, iširo, tad vadovė pasiūlė Nelei dainuoti Klaipėdos kultūros namų estradiniame ansamblyje, kuriam vadovavo jaunas ir žavus muzikantas Arvydas Paltinas. Gražuolė Nelė vadovui greitai krito į akį – labiausiai Arvydą sužavėjo jos gražus balsas, nuostabūs plaukai ir šypsena veide.

Nelei pradėjus dainuoti, ansamblis greitai išpopuliarėjo, o po pasirodymo per Lietuvos televiziją 1965 metais, kiekvienas klaipėdietis pradėjo pažinti Nelę. Į ją iki šiol žmonės gatvėse atsisuka – Nelė tuo jau nesistebi, priprato.

Prieš tai dainavusi operų arijas ir liaudies dainas, kultūros namų ansamblyje, vėliau tapusiame „Kopų balsais,“ Nelė pradėjo dainuoti lietuvių kompozitorių estradines dainas ir dainas iš kino filmų. Tuo metu tik nusipelnę kolektyvai galėdavo turėti vardus, kiti vadindavosi tiesiog „ansambliais“. Vardus turinčių nebuvo daug – „Vilniaus aidai“, „Nemuno žiburiai.“ „Kai tapome „nusipelniusiais“, pasivadinome „Kopų balsais“, – prisimena Arvydas Paltinas, – norėjosi, kad iš karto būtų aišku – dainuoja klaipėdiečiai.“

Vienas – scenoje, kitas – gyvenime

„Susitikti tave norėčiau vėlei“, – skambiai uždainuoja solistė žinomą dainą, kuri, kaip mes manome, buvo skirta... Eugenijui Ivanauskui. Ar iš tiesų?

„Mano Žanas“, – taip Nelė vadina ilgametį savo scenos partnerį. Mintis suburti duetą kilo jos vyrui. Sužinojęs, kad Klaipėdoje atsirado solistas Eugenijus Ivanauskas, Arvydas Paltinas pakvietė jį į „Kopų balsus“. Nelės ir Eugenijaus duetas buvo vienas pirmųjų, vėliau duetų atsirado daugiau – atrodė, kad visa Lietuva pradėjo dainuoti po du.

Iki šiol daugelis klausytojų galvoja, kad Nelė Paltinienė ir Eugenijus Ivanauskas buvo įsimylėję vienas kitą iki ausų, kad jie buvo pati tikriausia įsimylėjėlių pora. Juk taip dažnai scenoje vienas kitam meilės žodžius šnabždėdavo. O kaip į tai reagavo Nelės vyras Arvydas Paltinas?

„Iš tiesų scenoje mes buvome pora, netgi platoniškai mylėjome vienas kitą, – neneigia Nelė, – sužinoję, kad žmonės mus laiko ne tik scenos partneriais, iš pradžių tuo pasipiktinome, bet greitai numojome ranka – tegul, būsime pora, jei jau taip.“

Gal tai buvo suvaidinta meilė? Nelė atsako: „Ne, mes niekada nevaidinome meilės, mes gyvenome tuo, ką dainavome. Juk jeigu pradėtume vaidinti – iš karto pasijustų, žiūrovai nemėgsta netikrumo. Dainuodama patenku į kitą pasaulį, tada myliu iš tiesų. Jei daina liūdna – verkiu, ir tai yra tiesa. Jei daina linksma – šoku, juokiuosi. Aš tik dabar supratau, iš kur gaunu energijos – juk scenoje visada džiaugiuosi, nes žmonės šypsosi ir ploja man.“

Nei gerbėjų, nei pavyduolių netrūko

Nelė visada turėjo gerbėjų. Vyrai prisipažindavo, kad myli, rašydavo ilgus laiškus, kurie dainininkei sukeldavo šypseną. Tačiau su kai kuriais gerbėjais jie abu – Nelė ir Arvydas – susidraugavo. Taip daug žmonių tapo geri poros draugai. „Aš visus savo gerbėjus myliu – platoniškai, žinoma, – šypsosi Nelė, – tokia meilė yra pati nuostabiausia.“

O pavydėdavo Nelei dažniausiai kitos moterys – balso, gražių plaukų, puikios figūros. Kartą restorane prie jos priėjo įkaušęs vyras ir stipriai timptelėjo už plaukų, lyg norėdamas nuplėšti. Nelė supyko, bet vyras pasiteisino – tik šitaip galėjo įtikinti moterų kompaniją, kad plaukai – tikri, ne perukas. O kartą taip pat žmonos pasiųstas vyras paplūdimyje įsistebeilijo į Nelę ir pasakė: „Na aš dabar savo žmonai parodysiu! Šneka, kad dainininkė ilgas suknias dėl to nešioja, kad jos kojos kreivos, o juk iš tiesų kojos gražios!“

Jaunystėje Nelės niekas nesaugojo nuo gerbėjų minios – nereikėjo, tada žmonės buvo kultūringesni. Kartais net 3000 žmonių minia Palangoje laukdavo Nelės autografo, bet nepuldavo, nelipdavo per galvas.

Ar vyras nebuvo pavydus? Juk tiek gerbėjų... „Aš buvau stipri moteris, – sako ji, – Arvydą labai saugojau nuo tokių dalykų, nedaviau jam pagrindo pavydėti. Juk žinojau, kad tai jam nebūtų buvę malonu. Nenorėjau, kad tektų išgyventi ar už mane kovoti – pati už save pakovodavau.“

Kur dingo „Kopų balsai“?

Ansamblis palaipsniui nusilpo tada, kai 1982 metais Nelė ir Arvydas Paltinai išvažiavo gyventi į Vokietiją. Ten jau senokai buvo įsikūrę Arvydo tėvai. Dėl to, kad tėvai gyveno Vokietijoje, Arvydas Lietuvoje jautė sovietinės valdžios nemalonę. Jo ir Nelės neišleisdavo koncertuoti netgi į socialistinį užsienį. Leidiniuose apie garsius klaipėdiečius nebuvo minima Arvydo pavardė, nors įtraukdavo net ir ne Klaipėdoje gimusius Nelę Paltinienę ir Eugenijų Ivanauską.

Paskui, kai Nelė ir Arvydas Paltinai išvyko į Vokietiją (turėdami visus leidimus), vis tiek oficialios valdžios buvo laikomi „socialistinės tėvynės išdavikais“. Jų koncertų įrašus nustojo transliuoti radijas ir televizija, buvo liepta netgi sunaikinti archyvinę medžiagą. Nelė keltis į Vokietiją nelabai norėjo: „Išvažiavau tik dėl vyro, – sako ji, – juk supratau, kaip jam čia sunku.“

Vokietijoje Arvydas pradėjo dėstyti lietuviškoje gimnazijoje, o Nelė dažniau jo laukdavo namuose virdama pietus, tik vakarais ji eidavo giedoti į bažnyčią. Giesmę „Ave Marija“ Nelei pasisekė sugiedoti ne tik savojo miesto (Manheimo) bažnyčiose, bet ir didžiausiose bei gražiausiose Kelno ir Paryžiaus „Notr-Dame“ katedrose.

Nelei buvo liūdna toli nuo Lietuvos ir nuo savo publikos, kuri ją labai šiltai priimdavo, tačiau atsirado kita, ne mažiau nuoširdi ir mylinti publika – užsienio lietuviai. Lietuvių bendruomenės kasmet kviesdavo Paltinų duetą (Arvydas akomponuodavo, Nelė – dainuodavo) koncertuoti Amerikoje ir Vokietijoje.

Grįžo į Atgimimą

„Iki 1989 m. mes negalėjome grįžti į Lietuvą, atvažiavome tik tada, kai prasidėjo Sąjūdis, – ir pataikėme tiesiai į Baltijos kelią, – pasakoja Nelė, – tai buvo pats gražiausias laikas mano gyvenime, visi šypsojosi, laukė gerų permainų, minios žmonių ateidavo ir į koncertus. Į mano koncertą Kauno Dainų slėnyje kartą susirinko net 17 tūkstančių žmonių.“

Kartą atvažiavus į Lietuvą ir ruošiantis Klaipėdos jubiliejaus šventei, Nelė ir vėl pabandė sudainuoti duetą kartu su Eugenijumi Ivanausku. Pavyko, gerai suskambėjo, tad abu dainavo ilgai, iki pat praėjusių metų. „Gaila, kad Žanas jau nebedainuoja, – atsidūsta solistė, – prieš metus jam buvo atlikta trečioji širdies operacija.“