- Viename interviu esate sakiusi, kad filmuodamasi jausdavote diskomfortą. Kodėl?
- Labai nemėgau šios profesijos, nes niekaip negalėjau suprasti aktorystės prasmės. Mane Dievas apdovanojo gal vyrišku protu – viską turiu suprasti, ir tik po to man komfortiška. Niekaip negalėjau suprasti, kaip tos marionetės, kurios praktiškai nesukuria jokio meno, naudoja savo fiziologiją tam, kad pademonstruotų režisieriaus kuriamą pasaulio vaizdą. Kokia to prasmė?
Aktoriaus profesiją esu baisiai pavadinusi – kad tai praktiškai yra masturbacija. Nes tu dirgini savo jusles, dirgini savo kūną, bet kur išdirginęs jausmus gali dėti? Dėl to žiūrėkite, kiek santuokų – čia jie pasifilmavo, čia jau kartu miega, čia jau išsiskyrė, su kitu pasifilmavo, vėl miega, geria. Išdirgintos juslės reikalauja išeigos. Štai pasibaigė spektaklis arba filmavimas – tu lieki vienas - kur susidėti jausmus?
Niekas šitos technikos nemoko. Mes Stanislavskio sistema buvome mokomi – pajausti. Štai amerikiečiai viską vaizduoja prieš veidrodį, o mes – pajaučiame. Užtai man aktorystė atrodė beprasmė, jos nekenčiau.
Į aktorystę patekau atsitiktinai – niekad nebūčiau išdrįsusi stoti. Draugė nešė dokumentus ir paprašė, kad kartu nueičiau. Man mama sakė „Vaikeli, tu į veidrodį geriau pasižiūrėk“.
Ar „ryža“, maža, strazdanota – vienintelė tokia buvau 23-ioje mokykloje. Dar ožka... Net kalbos apie aktorystę, kuri paskui išgydė tam tikrus kompleksus, nebuvo.
- Ar Jūsų minėtas diskomfortas tęsėsi tol, kol vaidinote?
- Pabendravusi su aktoriumi Vladimiru Visockiu - tarp kurio sielos ir asmenybės nebuvo jokios trinties, nuoširdumas buvo absoliutus ir visiškas, ką jis bedarydavo - supratau, kad galbūt aktorius yra tas laidas, kuris per save gali transliuoti kažkokią harmoniją. Jeigu jis nevaidina blogų, destruktyvių vaidmenų, tai gali harmonizuoti, nes tu turi poveikį daugybei žmonių.
Tada nustojau kompleksuoti, kad neturiu profesijos. Visą laika galvojau, kad esu niekinis žmogus – vaikystėje norėjau būti didvyrė, mirti už tėvynę, o rezultate tapau niekuo. Kas mokytojas, kas daktaras, o aš – niekas.
Mano vaidmenys kine tik teigiami – visada atsisakydavau bet kokių vaidmenų, kurie neštų bet kokį neigiamą krūvį. Pradėjau važinėti į kaimus - visur, kur mane kviesdavo - būtent supratusi, kad galiu kalbėti apie žymiai platesnius dalykus – pasaulį, mirtį, prasmę, beprasmybę, depresiją, visą tai, iš ko susideda žmogus.
Viso mano gyvenimo uždavinys buvo suprasti, ar yra kas nors po mirties. Nes jeigu mirtis yra viskas, tai viskas beprasmiška ir tada viskas žaidimas, viskas yra niekai. Dar tarybiniais laikais kalbėjau su vienu jaunu narkomanu ant suoliuko – jis sako, „Koks skirtumas tarp manęs ir jūsų? Aš tai numirsiu - kad ir jaunas, bet „kaife“, bet jus suės kokia nors liga, numirsite, o po 100 metų mūsų abiejų kaulai vienodai atrodys“.
Jo pasakymas sukėlė tokią siaubingą audrą – visą gyvenimą stengiausi sužinoti, pajusti, išsitransliuoti iš aukštybių, kaip yra iš tikrųjų.
- Man pasisekė. Visa gudrybė tame, kad to savo žinojimo ir suvokimo negali net savo vaikams perduoti. Jis yra ne žodžiuose. Užtai kiekvienas iš mūsų turi vaikščioti savo kojomis ir mušti savo kaktą tais guzais. Esu visiškai rami, visiškai laiminga, nes viskas labai prasminga, viskas yra ir niekada nesibaigia, bet: kiekviena mintis ir kiekvienas darbelis turi labai konkretų rezultatą. Priežastis – ir gerų, ir blogų – susikuriame mes patys. Čia jokia filosofija, čia grynas materializmas. Nes siela žymiai materialesnė už stalą, prie kurio sėdime. Stalas supus, o siela – ne taip greitai.
- Ar šiandien žiūrite filmus, kuriuose teko vaidinti?
- Kada dabar žiūriu filmus, galvoju: „Viešpatie, kokia gera buvau aktorė“. Tapau pačia jauniausia Nusipelniusia tarybų Lietuvos artiste.
Man visą gyvenimą atrodė, kad kiekvienas, paimtas iš gatvės, gali daryti tai, ką aš darau. Pamenu, su Skirmantu Valiuliu buvau ne juokais susipykusi. Jis man po filmo „Nebūsiu gangsteris, brangioji“ salėje pažėrė visokių komplimentų. Aš kažkodėl pagalvojau, kad jis taip tyčiojasi.
Nes aš mačiau vien tik akių vartymą... Turbūt gražesnėms moterims nėra tos problemos, o aš nuo vaikystės turėjau baisų neatitikimą. Kada užsimerkiu, esu šokiruota, kai pamatau save veidrodyje. Mano vidinės akys mato mane kitaip. Užtat matyti save kine, girdėti savo baisų specifinį balsą man būdavo labai nemalonu.
Dabar, kada praėjo milijonas metų, žiūrėti labai smagu. Didžiausią įspūdį man daro jauniausios dukros ir anūkių įspūdžiai. Jos nežinojo, su kuo gyvena - jos gimė nepriklausomybės laikais, kada mano aktorystė buvo pasibaigusi, aš to namuose niekada nedemonstravau. Tai dabar labai gerbia – grįžo anūkė ir sako „mamute, mano klasėje vaikai žiūrėjo“.
- Kuo paaiškintumėte dabartinių lietuviškų serialų populiarumą?
- Ačiū Dievui, kad jie ne meksikietiški. Dabar laikas, kai žmogus žmogui klientas – netgi šeimose - tėvai turi duoti vaikams, vaikai – tėvams, jei ne – meilės, santykių, draugystės nėra. Anksčiau būdavo žmogus žmogui vilkas.
Dar istorijoje nebuvo laiko, kada visi gali viską – dauguma apsiperka tuose pačiuose prekybos centruose. Vienas perka tik „šlapianką“, kitas „Hennessy“. Nesvarbu. Dabar - kompleksų atsikratymo laikas. Dabar visi dainuoja, net ir balsų neturintys, grafomanai rašo. Kultūrinio elito žmonės gali labai piktintis sakydami, kad tai – meno profanacija. Tai ir nėra menas – tai vadavimasis iš savo pačių nereikšmingumo. Iš to nesukuriamas produktas, kuris yra maistingas.
Ir gerai, kad taip yra – visi gyvenime gali sudalyvauti. Bet jų sukuriamas produktas - spragėsiai. Bet jo reikia pavalgyti, kad suprastum, jog svoris auga, o jėgų nėra. Kada visi taip sudalyvaus, supras, kad produktui sukurti reikia žinių, meno, profesionalumo. Tam, kad į meno kūrinį užkoduotum gyvenimo prasmės klausimus.
Aš šį tarpsnį sveikinu, bet aš jame dalyvauti negaliu, nes esu profesionalas. Žiūriu ir džiaugiuosi, kad visiems gražu, bet man tai neįdomu.
- Kai DELFI konferencijoje skaitytojas Jus pavadino „labai gražia“, tarsi apgailestaudama pareiškėte, kad tik keturios namų sienos tai temato. Vadinasi, dukrų rengti pasimatymai, apie kuriuos esate pasakojusi, nepadėjo?
- Man nuo mažens atrodė, kad visi žmonės žino, kodėl gyvena, tik garsiai apie tai nekalba. Man buvo nepatogu tuos klausimus užduoti bet kam ir pasirodyti durnesnei. Man atrodė, kad kada žmogus išteka, pagimdo vaiką, viskas atsiskleidžia. Aš pagimdžiau vaiką, bet niekas man neatsiskleidė. Man pasidarė dar baisiau – kad ne tik aš beprasmė, bet ir vaikas.
Man buvo baisi depresija, vyras niekaip negalėdavo padėti, tai garsiai skaitydavo Omarą Chajamą. Autorius cinikas, pamenu ketureilį, kur pasakyta: „Tu geriau badauk, negu valgyk su bet kuo, ir tu geriau gyvenk vienas, negu su bet kuo“.
Tai tapo mano taisykle. Aš nerandu sau lygaus. Aš senovinė moteris - man reikia, kad prieš vyrą suklupčiau ir sakyčiau „O, mano Viešpatie“. Manau, kad vyro ir moters buvimas kartu yra tik partnerystė. Partnerystė, bent jau mano amžiuje, neįmanoma dėl fiziologijos. Man niekada tas nebuvo artima. Partnerystė yra tada, kai žiūri ta pačia linkme. O aš šurmulyje ir pasaulietiškame jomarke nedalyvauju – galbūt jaunam žmogui bus klaiku išgirsti, bet gyvenime pasitaikančias situacijas galime išvardinti ant vieno žmogaus rankų pirštų – kažkas gimsta, miršta, veda, vaikai... Jos skirtingomis kombinacijomis kartojasi kiekvieno žmogaus gyvenime.
Kada tą supranti, suvoki, kad visi tai - tik forma, po kurią tu nebenori daugiau tąsytis, nes esmė guli už jos. Kada nedalyvauji šiame šurmulyje, tai ir partnerio neatsiranda. Užtai keturios sienos, nors širdis, aišku, ilgisi. Bet tikrai ne fiziologinio kontakto.
