Mes nuoširdžiai bendraujame, susitikę pasibučiuojame, normaliai kalbamės. Gražūs, šilti, draugiški santykiai.
Pamenu, per jūsų vestuves Raimondos tėtis prigrasino: „Jei kada nors ją nuskriausi, reikalų turėsi su manimi...“ Bijai?
Tai buvo pasakyta juokais. Iš tikrųjų Raimondos tėtis yra labai geras žmogus. Be to, aš ir negalėčiau jos skriausti. Pasikalbėkime apie ką nors kita.
Apie tai, kad gyvenimas yra žiaurus?
Dažnai galvoju, kad vienintelis pastovus dalykas yra nuolatinė mūsų kaita. Keičiamės patys, jausmai... Juk ir medis užauga, supūva, tampa juodžemiu. Atsiranda santykiai, rutuliojasi, o vieną dieną viskas ima ir baigiasi. Tikrų tikriausias melas, kai prie altoriaus mylimam žmogui pasižadame išsaugoti tą jausmą, kol mirtis išskirs. Protingiau būtų sakyti – kol gyvenimas išskirs.
O kam tada stojame prie to altoriaus?
Nes visi taip daro! Žiauru, tačiau santuoka buvo sugalvota, kad žmonės jaustųsi saugūs. Moterims reikėjo darbo jėgos, kuri išlaikytų jas ir jų vaikus. Vyrai troško pastovaus sekso. Dauguma susituokusių porų demonstruoja neva laimingą ir turiningą gyvenimą, nedrįsdamos pasakyti tiesos. Ir jūsų žurnale visos poros atrodo nepaprastai laimingos.
Mudu su Raimonda irgi tokie atrodėme: vestuvės, kūdikis, namai, joga... Idealai visada žavi. Juo labiau kai aplinkui matai visai ką kita. Statistika rodo, kad pusė susituokusių porų išsiskiria. O kiti metams bėgant ima neapkęsti vienas kito.
Vyrai žmonas vadina „raganomis“, o moterys dejuoja: ak, visi jie tokie... Išimtys labai retos! Ateina laikas, kai vyrams nebeužtenka tos pačios moters. Užtat egzistuoja seniausia Žemėje profesija.
Teko susidurti su šios profesijos atstovėmis? Lankaisi pas prostitutes?
Kažkada teko.
Tikra tiesa, dabar esi toks populiarus, kad už meilę nereikia mokėti, pats gali išsirinkti patikusią merginą...
Daugelis taip mano. Ypač merginos, kurias užkalbinu. Jos sako sau: jau aš tai tikrai nebūsiu viena iš tų, kurias jam taip lengva turėti. Paradoksas, bet tai, kad esu žinomas, – pagrindinė kliūtis užmegzti pažintį.
Tai todėl interneto platybėse ieškojai laisvo sekso?
Argi interneto tinklalapiuose matei tik vieną žmogų Ezopo pravarde? Bent jau aš Ezopo komentarų prisiskaitau iki kaklo. Kai Šiaulių universitete įsižiebė skandalas: kažkas, gerai žinantis jo smulkmenas ir tai, kad ten studijuoju, pasivadino Ezopu ir komentavo interneto straipsnį. Pabandyk kam nors įrodyti, kad tai buvau ne aš.
O kodėl vyrams neužtenka vienos moters?
Ne veltui vyrus vadina aktyviąja lytimi. 0 gamta rūpinasi, kad išliktų populiacija. Kažkas yra pasakęs: „Protingos moterys į tai žiūri pro pirštus“. Rytuose taip ir yra. Moterys švariai aprengia savo vyrus ir išleidžia pas geišas. Bent jau seniau taip būdavo...
Ar manai, kad nuo moters viskas priklauso? Ji užsimerktų ir viskas būtų gerai?
Vis bandau bendraamžiams pasakoti apie besąlygišką meilę. Tas, kuris mus sukūrė, suteikė laisvą valią. Jam tinka kiekvienas mūsų pasirinkimas. Motinos savo vaikus myli besąlygiškai. Net į kalėjimą džiūvėsius su meile žudikams neša.
Nejau įmanoma besąlygiška vyro ir moters meilė?
Esu sutikęs keletą tokių porų. Tiesa, jos nebuvo susituokusios... Manau, santuoka gadina santykius. Nieko nauja nepasakysiu. Netgi astrologai poroms sudaro du skirtingus horoskopus. Vienas santykių, kitas – šeimos. Išsikerojęs nuosavybės jausmas – štai kas baisiausia. MANO vyras, MANO žmona...
Tas pats, jei sakytum „mano batai, mano spinta“. Niekas šiame pasaulyje nėra nei mano, nei tavo. Juo labiau – žmogus. Įsivaizduok, atvažiavai iš kaimo į didmiestį. Geras draugas pasiūlė pagyventi jo bute, kol bus Amerikoje. Juk nepulsi tame bute griauti sienų, dažyti lubų ar keisti parketo. Atvirkščiai, viską saugosi ir būsi tam žmogui be galo dėkingas.
Jeigu vieni į kitus taip žiūrėtume, jeigu priimtume vienas kitą, kokie esame... Bet mes nuolatos įsisukame į kapitalinius remontus. Bandome šalia esančiam žmogui primesti stereotipus, atsineštus iš vaikystės.
Vyras ir žmona paprastai yra suvaržyti įsipareigojimų, gal todėl jie ne taip skubiai trenkia durimis...
Ne įsipareigojimai svarbiausia. Kai žmonės ilgai būna kartu, o nuosavybės jausmas išveša, vyras ar žmona jau nėra autoritetas. Kiekvieno svetimo žmogaus žodžiai gali paveikti stipriau nei to, kuris arti.
Manai, kad savininkiškumo jausmas – didysis santykių žudikas? O meilė, ką – išgaruoja?
Jeigu vyras ir moteris suteiktų vienas kitam visišką laisvę... Na, kiek mes ja naudotumėmės?! Vieną kartą nueitume „į kairę“, kitą ir grįžtume, nes būtume dėkingas, kad mums tokia laisvė suteikta. Gyvenime yra dvi svarbiausios emocijos – meilė ir baimė. Kuo daugiau turi baimių, tuo mažiau vietos lieka meilei. Pavydas – irgi viena iš baimės išraiškų. Ir jis išstumia meilę.
Daugiau skaitykite naujausiame žurnalo „Žmonės“ numeryje
