„Kunai: „Mes žiūrime tiesiai, o ne į vakarus“.
Kelionė... Man patinka šis žodis. Daug asociacijų, prisiminimų, potyrių ir didžiausi dangaus plotai tavo mintims... Kartais mąstau: „Kelionė – mano abstrakti draugė, kurią atrandu vos kirsdamas savo teritoriją ir prarandu, kai pasineriu į kasdienį skaičių pasaulį. Bet vakar, šiandien, dabar aš laikau ją ir šypsausi. Šilta ir gera. Taip bus dar kelias dienas, o gal savaites, kuomet mintimis nepaleisiu jos...“.
Kai pirmą kartą prieš trejus metus susiruošiau į Centrinę Ameriką, tėvas man pasakė: „Ten sutiksi tikrų indėnų, ko gero susirasi ištikimų draugų...“ Šiandien Panamoje aš pasibeldžiu į Emanuelio namų duris ir jis apkabinęs mane per pečius šūkteli: „Sveikas, brolau, que sopa (žargonine panamiečių kalba tai reiškia „Kaip sekasi“ - red. past.)!“ O taip, Emanuelis ir jo žmona Manigdidili – tai tie žmonės, pas kuriuos norisi sugrįžti. Dažnas bičiulių klausimas: „Kodėl jau trečią kartą tavo kelionės vardas Panama?“. Pasakoju jiems apie nesuvaidintą draugystę su indėnais kunais, apie rojumi žemėje vadinamas salas, apie šunis, kurie nevizgina uodegų, bet laka kavą, apie nematytų vaisių skonį, tunų žvejybą ir kanojas, delfinus, skraidančias žuvis, o taip pat bambukinius namelius ant Karibų kranto ir žmonių akis, kuriose niekada nebuvo melo.
Kokios indėnų akys? Juodos ir veriančios it strėlės. Jos bus atsuktos į tave, kai indėnas ką nors pasakos. Jos man vėl primena apie stiprius žmones, be lakstančio pakampėmis žvilgsnio ir be tuščiažodžiavimo. Tiesiai šviesiai. „Mes gerbiame savo tradicijas, todėl žiūrime tiesiai, o ne į vakarus“, – šypteli pagyvenęs kunas iš Sug-dup salos. Dar kelios indėno metaforos, pasūdytos pozityvia ironija, kelios temos, susijusios su tautos istorija, žmogiškosiomis vertybėmis ir tu galutinai atitrūksti nuo savo pasaulio, kurį jau tik po kelionės iš naujo galėsi lyginti, narstyti, plauti, keisti. (Kol kas palieku jį ten su visais skalbiniais dėžėje. Išjungiu dėžę). „Jūs esate stiprūs savo dvasia, jūsų skvarbios akys, aš nemačiau indėnų verkiant“, – tęsiu pokalbį su senoliu. Jis atsako: „Mes verkiam, kai mirtis atima žmogų. Ašaros gyvena ne tik akyse, bet ir širdyje, todėl velionio siela džiaugiasi matydama gedulą akyse ir pagarbą širdyse. Verkti reikia, tik tada atskirsi žmogų nuo gyvulio. Tas, kuris neverkia – yra labai silpnas. O silpnumas – tai baimė. Nieko nereikia bijoti. Tiesiog gyvenk. Čia ir dabar.“
Tos mažos idiliško grožio San Blas salelės...
„Kurią salą okupuojam?, – šypsosi Emanuelis, mums besiiriant kanoja Karibų vandenimis. Štai gražutė salelė Bane-dup, kurią galima apeiti aplink per 3 minutes. O minutės, valandos, dienos čia bėga pernelyg greitai. Bane-dup gyvena viena šeima. Visoj saloj vos vienas namas, dar yra šuo Memo ir trys vištos. Memo įbridęs į vandenį loja ant jūroj pritūpusių pailsėti pelikanų, bet mus pasitinka draugiškai. Tiesa, uodegos nevizgina – tokie jau tie indėniško charakterio šunys. Emanuelis padeda iš kanojos išlipti sūnums ir žmonai bei gimtąja kunų kalba pasiteirauja salos šeimininkės Kornelijos, ar galėtume pas ją pasisvečiuoti kelias dienas... Jau po pusvalandžio visi (net ir Memo) geriame karštą kakavą (energetinį indėnų gėrimą) ir skanaujame keptos žuvies.
... inkaras nuleistas. Kanoją sūpuoja gana stiprios bangos ir Emanuelis stebisi, kad tokiu metų laiku tai neįprastas reiškinys... Ei! Dar viena žuvis krenta ant kanojos dugno – vakarienė bus soti. Keturios dienos visiškoj ramybėj su saulėlydžiais ir vėl saulėtekiais. Palmių paunksnėje besisupantis hamakas generuoja mintis naujai dainai... Nuoširdūs, paprasti žodžiai prabyla kažkur širdyje. Jei dabar neužrašysiu... (Et, gal vėliau – taip gera padrybsoti). Emanuelio sūnus tiesia man smuiką, kad pagročiau dar vieną melodiją – šį kartą negaliu atsakyti. Tobula vieta muzikai nuo popietės iki vakaro laužo. Raudonoji ugnis, suręsta iš sudžiūvusių palmių lapų ir sausų rąstigalių spragsi vėjy... Jauku iki beprotybės, lieka vien geros mintys. Nesupranti kaip nuėjai į sapną ir kaip atėjo rytas, nes rodos lygiai tos pačios ir jokios kitos bangos tave užliūliavo ir pakėlė ant kojų.
Dar viena diena banguoja krištolinio skaidrumo vandenyje. Ir po vandeniu. Koralų bei įvairiaspalvių žuvų apsupty norisi girdėti bossanova stiliaus melodiją. Norisi šypsotis. Tai štai kur nejučia prabėga laikas? Bet gali tuo nesistebėti, juk visi žino, kad laimės valandos skuba, tik nereikia jų vytis (to dar niekam nepavyko padaryti). Pasistengi plaukti su jomis kartu. Po to išlipi į krantą. Prisėdi po palme...
Daug salų tu pajunti vėl ir vėl... Pamatuoji iš naujo savo mintis, kurios gimė seniai ir kurios gimsta tik dabar. Nelieka nei liūdesio, nei džiaugsmo – tik melancholija, tik pačios tyriausios svajonės. Mano šypseną be žodžių supranta mylima mergina ir prisėdusi šalia prisiglaudžia, paduoda dar vieną puodelį karštos kakavos.
Su nuoširdžiais linkėjimais,
Linas
