Kadangi Belgija garsėja savo šokoladu, nekeista, kad 2004-aisiais turistų gausiai lankomoje Briugėje buvo įkurtas šokolado istorijos muziejus. Čia kas valandą vykstantys šokoladinių saldainių gamybos demonstravimai ir degustacijos, be abejo, skirti turistų uoslei gundyti. Po to visi iš muziejaus parduotuvėlės išeina nešdamiesi maišelius šokolado. Jų jau nereikia taip įtikinėti ir vilioti, kaip nuostabiame filme "Šokoladas" teko Juliette Binoche herojei.
Muziejus buvo įkurtas belgų Van Belle šeimos, dievinančios šokoladą, iniciatyva. Taip jie norėjo pagelbėti "Belcolade" - paskutiniam belgiško rankų darbo šokolado fabrikui. Su šiuo fabriku muziejus bendradarbiauja, jis gamina jam ir nuostabius eksponatus. Turtinga privati, tūkstantį eksponatų turinti muziejaus ekspozicija pagal savo žanrą yra viena originaliausių Belgijoje.
Nektaras dievams
Kaip pasakoja muziejaus gidai, mūsų skonio receptoriams laimės valandėlių suteikiančios kakavos pupelės Centrinėje Amerikoje žinomos nuo senų laikų: iš jų buvo gaminamas aštrus, prieskoniais pagardintas gėrimas majų ir actekų dievams. Vėliau Europoje išpopuliarėjo saldus šokoladinis gėrimas. Nustatyta, kad daugiau kaip trys ketvirtadaliai pasaulio žmonijos yra apžavėti šokolado.
Šokolado muziejus stengiasi atsakyti į dažniausiai jo gerbėjams kylančius klausimus: koks yra originalus šokoladas, kaip jis užkariavo Europą, kas jį išpopuliarino, kodėl šokoladas vertinamas medicinoje? Muziejaus eksponatai kutena lankytojų nosį, tirpdo liežuvį, jaudina akis. Vargas šokolado mėgėjams - juk muziejuje (ne po stiklu) pilna šokoladinių statulų, figūrėlių. Matyt, ne šiaip sau kiekvienoje salėje užrašai keliomis kalbomis didžiausiomis raidėmis primena, kad viską draudžiama liesti.
Pradžia - majų laikais
Pirmame muziejaus aukšte supažindinama su jau 2600 metų siekiančia šokolado istorija. Amazonės tropinių miškų laukiniai kakavmedžiai sudomino vietinius gyventojus majus. Spalvingame prinokusiame kakavmedžio vaisiuje būna nuo 20 iki 50 pupelių.
Savita majų, Centrinėje Amerikoje gyvenusios indėnų tautos, civilizacija (jos klestėjimo laikai 250-900 metų pr. Kr.) davė pradžią architektūrai, astronomijai, matematikai ir kakavos kultūrai. Vėliau šią kultūrą plėtojo toltekai ir actekai (1150-1500 metų pr. Kr.).
Tais laikais kakava laikyta dieviškuoju nektaru, dievybių maistu. Kakava tada buvo kartus gėrimas iš kakavos pupelių, vandens ir prieskonių. Dievas Kelzalcoaltas (sparnuota gyvatė) suvaidino svarbų vaidmenį žmonijos istorijoje - jis išmokė žmones auginti, puoselėti kakavmedžius ir pagaminti "Tchocoalt", skirtą dievams. Gėrimas turėjo pelnyti šio dievo malonę. Muziejuje eksponuojamos ir šio dievo skulptūrėlės, aukojimo indai, peiliai.
Kakavos pupelės - vertinga valiuta
Įdomu, kad majų ir actekų laikais kakavos pupelės buvo naudojamos ne tik dievų nektarui ruošti, bet ir kaip atsiskaitymo priemonė, savotiškos monetos. Tai buvo vertinga valiuta. Pavyzdžiui, triušis kainuodavo apie 10 kakavos pupelių, o vergas - 100.
Christophe'as Colombas buvo pirmasis europietis, ragavęs dieviškojo "Tchocoalt" gėrimo. Tačiau 1502 metais gėrimas nebuvo saldus, nelabai žadino apetitą ir didelio įspūdžio Kristupui Kolumbui. Gėrimą atradę ispanai juo nesižavėjo, kol nepabandė pasaldinti.
1527 metais ispanų generolas Hernando Cortesas į Europą atsivežė brangių kakavos pupelių, tačiau tik nuo 1585-ųjų kakava pradėjo populiarėti. Šokoladinį gėrimą pamėgo karaliaus rūmai ir pamažu nuo XVII amžiaus prigijo Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje, Anglijoje. Prancūzijoje šokoladinis gėrimas būdavo net patiekiamas per oficialius susitikimus Prancūzijos karaliaus rūmuose. Iki XVIII amžiaus pabaigos tai buvo pagrindinis didikų ir dvasiškių delikatesas. O kokį šokoladinio gėrimo servizą turėjo Marija Antuanetė!
Įvairūs pavidalai
Nuo majų laikų iki XVII amžiaus šokoladas buvo vartojamas tik kaip skystis. Ir tik XVII amžiaus pabaigoje atsirado įvairių formų pastilių, kurias įmetus į karštą vandenį buvo pagaminamas šokoladinis gėrimas. Šokoladu buvo prekiaujama ir vaistinėse, ir prieskonių parduotuvėlėse.
Antrajame muziejaus aukšte pasakojama apie kakavos pupelių apdirbimo metodus, kurie reikšmingai buvo pagerinti tik XIX amžiuje. Tai padarė H.Nestle (dabar tai žinomos kompanijos vardas), 1879 metais išradęs pieno miltelius.
XIX amžiuje jau buvo žinomas ir pieninis šokoladas, buvo gaminami šokoladiniai saldainiai su įdaru, įvairios figūrėlės. Truputį vėliau šokoladas pradedamas aromatizuoti levandomis, mėtomis, vanile, cinamonu, apelsinų žiedais.
Trečias muziejaus aukštas skirtas temai apie šokolado naudą sveikatai. Kaip įrodinėja mokslininkai, šokoladas turi ne tik organizmui reikalingų proteinų ir mineralų (kalcio, fosforo, geležies, magnio), jis labai svarbus ląstelėms atsinaujinti, turi daug skaidulų, vitaminų. Šokoladas teigiamai veikia nervų sistemą, širdį. Nors šokoladas ir riebus produktas, jis nedidina cholesterolio kiekio kraujyje, be to, jis turi antioksidantų, kurie apsaugo nuo kardiologinių ir vėžinių susirgimų.
Net ir diabetikai šokoladą gali įtraukti į savo meniu. Kokybiškas šokoladas suvirškinamas per pusvalandį. Šokoladas nesukelia dantų ėduonies. Nors šokolade esantis cukrus ėduonį gali ir sukelti, tačiau kakava turi jį naikinančių medžiagų.
Šiame aukšte eksponuojamos ir įvairių laikų šokoladinių saldainių dėžutės. Ant daugelio jų puikuojasi Belgijos karališkosios šeimos reikšmingų gyvenimo momentų nuotraukos (krikštynos, vestuvės ir kt.). Tuo norima pabrėžti, kad belgai labai didžiuojasi savo šokoladu.
Ar žinote, kad...
- Actekų imperatorius Moctezuma, prieš grįždamas į savo haremą, per dieną išgerdavo iki 50 puodelių kakavos?
- Kažkada bažnyčia draudė vartoti šokoladą kaip afrodiziaką?
- Kadaise kilmingoms damoms per mišias būdavo patiekiamas karštas šokoladinis gėrimas?
- Kazanova jėgas atnaujindavo šokoladu?
