Britanijoje alus, viskis ir džinas yra ne tik tautos pasididžiavimas, bet ir šimtmečius pūliuojantis skaudulys: opiumas liaudžiai negailestingoje pramoninėje visuomenėje (anglų alinė buvo ir liko ne tik girdykla, bet ir lengvą užmarštį siūlanti jauki sala niūrioje, pilkoje šalyje, kuri buvo anksčiausiai industrializuota). Rusijoje alkoholis ir bandymai apriboti jo vartojimą, stulbinantys nevykusiu planavimu ir dar labiau netikusiu įgyvendinimu, tik šėrė pinigais perpardavinėtojus, o tauta tuo metu nusilakė tiek, kad vidutinis Rusijos vyras šiandien numiršta anksčiau, nei sulaukia pensijos.
Japonijoje svaigalai yra neproblemiška, neskausminga ir nesuvaržyta nei kompleksų, nei griežtesnių draudimų gyvenimo dalis, tokia pat natūrali kaip prausimasis, vaikų auginimas ar valgio gaminimas. Okinavos salos kurortuose atostogų metu vakarais dažnai galima sutikti restoranuose gerokai nusitašiusių pusamžių tetulių, – ir tai nėra laikoma gėdingu elgesiu. Niekas nekreipia dėmesio ir į baruose „suminkštėjusius“, su bendradarbiais prisigėrusius biurų tarnautojus. Kai kada vieną kostiumuotą šlitinėjantį draugą į metro ar priemiestinį traukinį velka du ne ką blaivesni kolegos.
Pagaliau net ir budistų vienuolynuose, kur niekas nevalgo mėsos ir gyvenama paprastai, asketiškai, alkoholis nedraudžiamas, ir vakarais vienuoliai juo mielai vaišinasi ir vaišina svečius. Vienintelė išimtis visuotinės tolerancijos apsuptyje – griežtas draudimas vartoti alkoholį prie vairo (nors Japonija ne vienintelė, taikanti tokį principą). Čia nepasiteisinsi išgėręs stiklinę alaus ar pusę taurės vyno. Nesvarbu, kad gėrei iš vakaro, galbūt išvis tik uostei: negailestingai baudžiama už bet kokius alkoholio pėdsakus vairuotojo kraujyje. Antra vertus, į greičio viršijimą žiūrima labai atlaidžiai, ir tuo ne sykį esu naudojęsis Japonijos keliuose, kol šiemet šiaurinėje Hokaido saloje nebuvau sugautas policijos patrulio ir išbartas.
Siaurose Japonijos miestų ir miestelių gatvėse, toliau nuo dangoraižių šviesų, sužimba prekybos automatai, prekiaujantys alumi. Pakanka kelių monetų – ir aprasojusi skardinė jūsų rankose. Niekas netikrina amžiaus (gal vos pasiekiate plyšį monetoms įmesti), nežiūri girtumo laipsnio (gal vos bepastovite). Kartkartėmis paburbama, ir tai labiau mėgdžiojant vakariečių dejavimą dėl jaunimo alkoholizmo, negu iš nuoširdaus susirūpinimo: girdi, reikėtų kažką daryti, reikėtų kažkaip patikrinti perkančiųjų amžių.
Alus Japonijoje toks geras ir taip noriai vartojamas, kad niekada nepagalvotum, kad ši šalis išmoko jį gerti vos prieš šimtą metų. Į Japoniją alų atvežė vokiečiai imperatoriaus Meidži valdymo metais – tai buvo Japonijos atsivėrimo pasauliui laikotarpis, kai šalis pasikvietė tūkstančius užsienio specialistų statyti geležinkelių, tiltų, kurti moderniausios pramonės, ir japonai, kelis šimtus metų buvę atskirti nuo pasaulio, kaip kempinė gėrė į save viską, kas jiems tiko ir patiko.
Alus japonams buvo ypač prie širdies. Vokiečių nuomone, vanduo alui buvo itin tinkamas, ypač šiaurinėje Hokaido saloje, kur tuomet buvo labai daug užsieniečių: Hokaido sala, laukinis japonų imperijos pakraštys, buvo kolonizuota tik XIX amžiaus pabaigoje – ir atsidūrė pažangos priekyje. Būtent Hokaido sostinėje įsikūrė didžiausia Japonijos alaus darykla „Sapporo“, kurios logotipas su žvaigžde šiandien pasaulyje plačiai žinomas.
Senoji alaus darykla paversta muziejumi, kurio ekspozicijos pabaigoje laukia ne tik įprasta suvenyrų parduotuvė, bet ir viso pasaulio besočių alaus mėgėjų svajonė – nemokamas alus su riešutais. Ir liejasi tas alus neišsenkančiom upėm. Galima gerti iki vakaro, kol neuždaromos muziejaus durys. Keisčiausia, kad muziejus ir ekskursija taip pat nemokami. Niekada nebuvau arčiau komunizmo.
Alaus populiarumas Japonijoje – greta seno ryžių gėrimo sakės – lengvai paaiškinamas tuo, kad jis gerai tinka prie švelnaus, jūra kvepiančio maisto, prie kurio akivaizdžiai netinka nei vynas, nei kiti rūgšties turintys gėrimai (pavyzdžiui, sultys). Karstelėjimas – viską nulemianti alaus skonio savybė, gerai dera su jūros gėrybėmis, grybais ir daržovėmis, kurios verdamos ir kepamos kuo mažiau, paliekant daugiau natūralaus, prigimtinio valgio skonio.
Japonų virtuvė, kaip retai kuri kita, išpažįsta medžiagos viršenybę prieš kūrėją, kuriam paliktas kuklus „atskleidėjo“, „skonio išvaduotojo“ vaidmuo. Čia kulinaras kaip geras fotografas, jis tik įrėmina, kas sukurta gamtos, tik parodo ir atkreipia žmonių dėmesį į tai, ką jau sukūrė Visagalis. Šios tradicijos šaknys – gamtą garbinančioje pagoniškoje šinto religijoje, vienoje iš dviejų vyraujančių Japonijos religijų (greta budizmo).
Sakė – japoniškas ryžių alus – labiausiai vakariečių nesupratimo nuskriaustas gėrimas. Pirmiausia, kad jis pravardžiuojamas ir vynu (nes panašaus stiprumo), ir degtine (nes skaidrus), nors pagal gamybos technologiją yra artimiausias alui. Antra, pigiausių sakės rūšių ragavę turistai skleidžia absurdiškas istorijas – dažnai net praslystančias į kelionių vadovus – neva saugokitės, nuo sakės jūsų laukia baisiausios pasaulyje pagirios. Šis teiginys neturi nei mokslinio pagrindo, nei empirinių įrodymų: pagirias daugiau įtakoja dehidracija arba pigiausių alkoholio rūšių skonio priedai, bet ne geros sakės prigimtis ar gamybos būdas.
Dar vienas nesusipratimas – esą sakė visada geriama šilta. Iš tikrųjų Japonijoje – restorane, namie ar viešbutyje – kiekvienąsyk būsite paklaustas apie pageidaujamą sakės temperatūrą, ir šilta ji mieliau geriama žiemą. Brangesnės sakės rūšys dažniau pateikiamos vėsios temperatūros (bet neatšaldytos), nes šildymas verčia stipriau garuoti alkoholį ir pernelyg nustelbia subtilias skonio natas.
Pagaliau dar vienas mitas – apie sakės gėrimą iš keturkampių medinių dėžučių. Tos dėžutės, kaip ir jų krašto barstymas druska – tikrai japoniškas dalykas, bet pačioje Japonijoje paplitęs maždaug taip pat, kaip Lietuvoje paplitęs vaikščiojimas su klumpėmis. Iš medinių dėželių sakę gersite greičiau japonų restorane Amerikoje ar Olandijoje, bet ne pačioje Japonijoje, kur šis ryžių alus bus pilamas į mažus molio puodelius ( niekuomet nedera pilti pačiam sau – pilkite sugėrovui, o jis įpils jums; abu jausitės padarę gerą darbą).
Sakės gėrimo mitas labai primena pasaulyje sklandančius mitus apie tekilą: druskos barstymas, žaliosios citrinos skiltelės kandžiojimas ir stiklinės daužymas į stalą labiau primena kinematografines klišes, nei vietinių papročius. Meksikiečiai tekilą siurbčioja pamažu, kaip viskį.
Beje, viskis japonų gėrėjų širdyje užima ypatingą vietą, kaip ir Škotija, iš kur jis kilęs, ir apskritai britų salynas. Japonai, teikiantys ypatingą reikšmę daiktų istorijai ir praeičiai, bėgančio laiko sukeltam nuzulinimui ir nugairinimui, myli Britaniją visa širdimi būtent dėl to, kad ši šalis apipinta tradicijų. Škotiški viskiai kruopščiai puoselėja legendas apie pražilusius distiliavimo meistrus, vėjo ir lietaus čaižomose daryklose, atokiose salose tarp durpynų ir čiobrelių laukų saugančius senųjų receptų paslaptis.
Iš tikrųjų net ir labiausiai pašlovinti viskiai šiandien gaminami technologiškai pažangiose, griežtai sąlygas kontroliuojančiose daryklose, ir tik vanduo, durpės ir sūrus jūros vėjas yra tokie patys, kaip senovėje. Tokios legendos verčia japonus varvinti seilę ir ieškoti kišenėje piniginės. Kruopščiai kartodami škotiškas technologijas ir radę panašaus skonio vandenį, japonai šiandien gamina labai neblogą viskį, sėkmingai besirungiantį konkursuose net su garbingiausiais varžovais iš Škotijos.
Pagaliau apie vyną Japonijoje. Legendos apie japonus, skiedžiančius tūkstančius dolerių kainuojantį „Petrus“ perpus su kokakola („kad ne taip rūgštu būtų“) yra iš didelio, bet nelabai patikimo istorijų rinkinio apie japonų piniguočių išdaigas devintajame dešimtmetyje. Dar pasakojama ir apie japonus, nusipirkusius aukcione garsius XX amžiaus avangardistų paveikslus ir iš nežinojimo (o gal dėl skirtingo skonio) pakabinusius juos žemyn galva.
Laikyčiau šiuos pasakojimus legendomis, arba, geriausiu atveju, pavieniais atsitikimais. Japonai vyno geria nedaug, Japonijoje jis brangus, ir dažniausiai jo galima paragauti itališkuose ir prancūziškuose restoranuose. Prie tradicinės japonų virtuvės jis dera ne ką geriau, nei prie lietuviškų šaltibarščių.
