S. ir J.Momeniškių noras išbandyti safarį – afrikietišką medžioklę – nebuvo atsitiktinis. Didelės medžiotojo patirties turintis Sigitas Momeniškis gali džiaugtis taiklia ranka – jis yra tapęs Lietuvos medžioklinio šaudymo čempionu. Savotišku iššūkiu kelionė į Afriką tapo jo žmonai Jūratei: iki tol bandžiusi tik šaudyti į taikinį, safaryje ji pirmą kartą nusitaikė į žvėrį ir sėkmingai patiesė antilopę oriksą.

Kelionę į Afriką organizavo Vilniuje gyvenantis Momeniškių draugas, taip pat patyręs medžiotojas. Po ilgesnio nei dvylikos valandų varginančio skrydžio Afrikoje lietuvius pasitiko sausra ir 40 laipsnių karštis. „Net keista, bet prie laiko pokyčių prisitaikyti nereikėjo, Namibijoje tiek pat valandų, kaip ir Lietuvoje, tik pas mus ruduo, o ten pavasaris, – pasakojo S.Momeniškis. – Pataikėme į baisią sausrą, ten turėjo prasidėti pavasarinis lietus, bet jo nebuvo.“ Namibija keliolika kartų už Lietuvą didesnė šalis, bet gyventojų ten tik apie du milijonus, todėl profesionalios medžioklės plotai ten milžiniški.

Apsigyvenę austrų šeimininkų Maiko ir Birgit prižiūrimoje medžioklės ir svečių fermoje lietuviai iš arti pamatė afrikietiško gyvenimo kontrastus. Safariu susidomėjusius turistus priimanti medžioklės ferma įrengta kaip moderniausias viešbutis, jos kieme galima atsigaivinti baseine, teritorijoje žaliuoja nuolat laistomi įspūdingo grožio augalai.

Išvažiavus už vartų – laukinė Afrikos gamta: sausa augmenija, nurudavusi žolė. Į medžioklę lietuviai leisdavosi ne vėliau kaip šeštą ryto, o apie 10 valandą jau grįždavo ilsėtis. Kaip pasakojo S.Momeniškis, medžioti vidurdienį, kai saulė kaba zenite ir kepina pakaušį, tikriausiai būtų menkas malonumas.

Ginklą vežėsi savo

Į safarį leidžiamasi medžioklei parengtais džipais. „Afrikoje medžiojama iš automobilių, Lietuvoje tai draudžiama, pas mus taip daro nebent brakonieriai, – apibūdino S.Momeniškis. – Tačiau iš tiesų Afrikoje medžiojama pagal savas taisykles. Medžioklei vadovauja ir džipą vairuoja profesionalūs tamsiaodžiai jėgeriai, puikiai sugebantys sekti sužeisto žvėries pėdomis, suprantantys, kurį žvėrį galima šauti, patariantys medžiotojui.“

Sigitą nustebino Afrikos žvėrių ištvermė, tenykštis sužeistas žvėris gali nubėgti labai toli, todėl šūvis turi būti stiprus ir tikslus. Nors šautuvus galima išsinuomoti vietoje, Sigitas ginklą vežėsi savo – svetimu medžiotojas nepasitiki. Medžiotojas turėjo ir savo šovinius.

S.Momeniškio užtaisytais šoviniais Afrikoje yra medžiojęs ne vienas lietuvis ir nė vienam neteko nusivilti. Kai važiuodamas džipu už krūmo pamatai pasislėpusį žvėrį, suima tik medžiotojams pažįstamas azartas. „Todėl rimtas medžiotojas niekada nesako „nušauti žvėrį“, žvėris yra sumedžiojamas, – pastebi S.Momeniškis. – Afrikoje žvėris vien pamatyti labai įdomu ir tik paskui galvoji apie medžioklę.“

Prie sumedžioto žvėries pirmiausia eina medžioklės vadovas, jis gerai mato, kas darosi po kojomis. Afrikoje dabar pavasaris, todėl pavojus užlipti ant mirtinai pavojingos gyvatės tikrai didelis. Ne itin saugiai nuteikė pamatytos kobros. Sumedžiojus atidaromas stipraus gėrimo butelis ir pagerbiant žvėrį ant žemės išliejami keli lašai.

Leopardo sumedžioti nepavyko

Medžioklė panevėžiečiams buvo sėkminga. Sigitui pavyko net iš 380 metrų sumedžioti juodąją antilopę gnu, oriksą, afrikinį šerną, kalninį zebrą.

„Labai norėjau laimikio leopardo arba gepardo, bet šių žvėrių net pamatyti nepavyko. Nepasisekė sumedžioti ir antilopės kudu, todėl kelionę į Afriką planuojame pakartoti kitąmet, – atskleidžia S.Momeniškis. – Vykstant į safarį žinių apie žvėris reikia turėti nemažai, pavyzdžiui, jų organai yra išsidėstę kiek kitaip nei Lietuvoje sutinkamų laukinių gyvūnų. Ir būtina mokėti anglų kalbą, be jos niekaip neišsiversi.“ Afrikos gamta, nors ir labai sausa, sužavi savo grožiu. Akį patraukia vabalų sunešti terminitai, kieti kaip akmenys, primenantys bokštelius.

Įdomu tai, kad aptvaruose auginama labai daug mėsinių galvijų. Visi jie gyvena natūraliomis sąlygomis, ėda žolę, kai ši nudžiūsta, ėda ją kaip šieną. Vienintelis šeimininkų rūpestis – patiekti augintiniams vandenį. Vanduo ten labai giliai, gręžiniai gręžiami maždaug 300 metrų gylio, vanduo pumpuojamas pasitelkiant vėjo malūną. „Ir tikrai negalima pasakyti, kad gyvuliai liesi ar nuvargę, jie tikrai riebūs ir gražūs“, – pažymi S.Momeniškis.

Laukia trofėjų

Jūratei pavyko patiesti antilopę oriksą metro ilgio ragais. Iki tol apie medžioklę turėjusi neigiamą požiūrį, dalyvaudama safaryje moteris pasakoja ją pradėjusi vertinti kiek kitaip. „Būdavo labai gaila žvėrių, o po kelionės pradėjau galvoti, jog dar žiauriau, kai antilopę sudrasko koks tigras, – įspūdžiais dalijosi J.Momeniškienė. – Nuramino ir medžioklės vadovo paaiškinimas, kad mano sumedžiotas ortiksas buvo jau senas.“

Po Naujųjų metų Momeniškių namus Panevėžyje pasieks jų sumedžiotų žvėrių trofėjai – ortiksų iškamšos iki pusės, ragai, ypač puikus trofėjus žada būti zebro kailis. Gerai išdirbtų kailių galima nebrangiai nusipirkti ir Namibijoje.

„Visa bėda, kad oro uoste kailiai tampa papildomu bagažo svoriu, už jį tenka ne taip mažai mokėti, tad vežti nebeapsimoka. Keletą antilopės kailių parsivežėme, malonu ant jų atsistoti basomis“, – džiaugėsi keliautojai.

Visų panevėžiečių sumedžiotų žvėrių mėsa valgoma ir labai skani. „Puikius kepsnius iš mūsų sumedžiotų žvėrių mėsos gamino fermos šeimininkai. Žinoma, teko ragauti ir picų, ir makaronų, – pasakoja Jūratė. – Maistas skanus, tačiau mums pasirodė aštrokas. Neįprasta buvo ir tai, kad vėlai vakare prieš miegą valgoma labai soti vakarienė su sriuba. Gaminome ir lietuvišką patiekalą – kepėme bulvinius blynus su mėsa. Baiminomės, kad bulvės gali pasirodyti kitokios ir blynai išsileis, tačiau puikiai pavyko. Šeimininkui taip patiko, kad jis kartojo tris kartus. Turėjome minčių virti cepelinus, bet nesiryžome rizikuoti.“

Trukdė tik sausra

Nustebino neįtikėtini temperatūrų svyravimai – dieną oras įkaista iki 40 ir daugiau laipsnių, naktį atvėsta iki 10 laipsnių šilumos.

Namibijos sostinė Vindhukas – apie 200 tūkstančių gyventojų turintis miestas. „Apie 80 procentų sostinės gyventojų sudaro juodaodžiai, tačiau išsiaiškinome, kad beveik visas kapitalas yra vokiečių. Todėl miestas tikrai labai modernus, gatvėmis važinėja apynaujės mašinos, – pasakoja Momeniškiai. – Tačiau nelabai maloniai nuteikia, kai pamatai, kad prabangūs namai aptverti aukštomis tvoromis, jas juosia elektros laidai. Vadinasi, vagysčių būna ir ten.“

Bene vieninteliai dalykai, kuriuos panevėžiečiai gali pavadinti trūkumais – ilga varginanti kelionė ir didžiulė sausra. „Oras Namibijoje buvo toks sausas, kad išskalbti drabužiai net naktį išdžiūdavo per porą valandų. Tiek išsausėdavo kvėpavimo takai, kad sugalvojau savotiškai drėkinti orą – ant žemės pildavau vandenį, o rytą būdavo sausa“, – kelionės įspūdžiais dalijosi panevėžiečiai.