Kaip saulės šviesą pamačiusiam kurmiui apsidairius Lisabonos senamiestyje, už akių užkliūva, atrodo, čia pat dunksanti didinga pilis. Ant aukščiausios sostinės kalvos stovinčios pilies matau plazdant Portugalijos vėliavą.
Tačiau norint pilį pasiekti be žemėlapio, dar teks paklaidžioti Lisabonos senamiesčio gatvelėmis ir skersgatviais. Einant jais į akis labiausiai krinta pro langus iškišti džiūstantys rūbai – nuo patalynės, iki apatinių – baltų ir spalvotų, vyriškų ir moteriškų...
Vienas su kitu sujungti, aptrupėję ir nublizginti nameliūkščiai primena Pano labirintą. Eini tolyn, kyli į kalną, pakerta kojas. Karts nuo karto vis atsiveria Lisabonos panorama. Eidamas negali užsižiopsoti – užsisvajojęs gali įlipti į šuns mėšlo krūvą.
Senamiesčio gatvelėmis pratarška tramvajus. Mažos krautuvėlės vidun vilioja prie durų išdėliotais vaisiais. Eini eini, suki ratą po rato, grožiesi atradęs kokią nuostabią pilį pilaitę, tačiau didžioji pilis iš tavo akiračio dingsta. Ir nepadeda nei ilgesni klaidžiojimai, nei palypėjimai aukščiau.
Tik kai senutė su pirkinių krepšiais pamato mane klaidžiojantį skersgatviu, turbūt iškart supranta, ko svetimšalis nori, ir rankos mostais parodo, kur keliauti. Keletas minučių reikiama kryptimi, ir aš – prie Šv. Jurgio pilies vartų.
Raudonų spalvų namų stogų ir baltų fasadų jūra atsiveria nuo vienos seniausių vietų Lisabonoje. Težo upės žiočių horizonte matyti plaukiantys laivai. Styrančios palmės, akacijos ir vaiskut vaiskutėlis dangus. Apelsinmedžiuose noksta vaisiai, kai kurie krūmai pasidabinę žiedais.
Dalis medžių, nors ir su lapais, tarsi negyvi – jų lapai žali, bet sausoki, laukia pavasario. Pirma sulauks žiemos. Ir galbūt stebuklo – sniego. Tačiau šis Lisabonoje paskutinįkart sensacingai pasitaikė prieš porą metų.
