2008 kovo mėnesį dėl akademinių priežasčių atsidūriau Talahasyje (Tallahassee), Floridos sostinėje. Trečią buvimo čia dieną įsigijau dviratį. Dabar tai pagrindinė mano susisiekimo ir transporto priemonė. Skirtingai nuo Ernesto, negaliu viso savo laiko skirti keliavimui – tam tinkami tik savaitgaliai ir pavakarės.
Savaime suprantama, dviračiu neįmanoma apkeliauti tiek daug, kaip kad motociklu ar automobiliu. Be to, mano aspiracijos bei pretenzijos nėra tokios didelės kaip motociklininko Ernesto. Nenoriu pakeisti pasaulio. Nenoriu a priori į šuns dienas išdėti amerikiečių ir jų gyvenimo būdo.
Nenoriu dejuoti dėl Lietuvos vargų ar nepriteklių ir iš aukšto sakyti: „Žinot, o Amerikoje jie...“ Aš gi ne motociklininkas. Užtat šiek tiek nutuokiu, kaip pastarieji mąsto – turiu bičiulį, kuris kovodamas su savo vidiniais demonais tuo pat metu nori pakeisti pasaulį.
Būtent jis ir yra motociklininkas. Aš - tik dviratininkas. Leisiu sau pasimėgauti vartotojiškais malonumais, taip pat leisiu sau pabambėti dėl trūkumų, leisiu sau įgelti kam nors dėl akivaizdžių nesąmonių, bet dviračio į motociklą nekeisiu...
Taigi dviratininko dienoraščiai. Apie viską iš pradžių.
Iš Vilniaus išvykau ne pačiu efektyviausiu būdu. Supainiojau laiką ir oro uoste atsidūriau valanda anksčiau (aš gi dviratininkas). Lėktuvas vėlavo. Buvo labai ankstyvas rytas. Laukiamoji oro uosto salė nėra maloniausia vieta užmušinėti laiką.
Vienintelis dalykas, kuris su kaupu kompensavo ilgą laukimą – moksleiviai, vykstantys į Amsterdamą. Jie buvo atsipūtę – leido sau duotis po visą teritoriją, spardyti kamuoliuką, pripildytą kruopų (dėl padorumo pavadinimo nerašysiu), daryti visa tai, kas paaugliams natūralu ir t.t. Nesu matęs tokio gyvo ir siautulingo Vilniaus oro uosto. Manau, kad oro uostų tarnybos turėtų samdyti šėlstančius paauglius, kad skrydžio laukimas neprailgtų.
Toliau - skrydis. Amsterdamas. Skrydis. Memfio (Tenesio valstija) oro uostas. JAV rodo savo galią ir nepasitikėjimą atvykėliais. Eilė. Paso ir vizos tikrinimas. Pirštų atspaudai. Fotonuotrauka. Antspaudas pase. Bagažo paėmimas ir nugabenimas į tarpinio patikrinimo postą (pasirodo, specialiosios tarnybos buvo įsilaužusios į mano lagaminą, mat jis buvo užrakintas; apie įsilaužimą buvau informuotas atitinkamu lapeliu, kurį radau tik atidaręs lagaminą; specialiosios tarnybos dėl įsilaužimo neapgailestavo).
Reikalavimas nusiauti batus. Visų daiktų skenavimas. Jausmas tarsi būtum kažkuo nusikaltęs. Įkalčių pritrūko. Išleido į laisvę. Skrydžio laukimas. Oro uosto baras. Absoliučiai nesuprantama barmeno anglų kalba.
Reisas: Memfis – Talahasis. Lėktuvas mažas. Žmonių nedaug. Skirtingai nuo vykstančių į Niujorką nejaučiu jokio malonaus virpulio – skrendu nežinia kur. Sėkmingas nusileidimas. Priešingai nei europiečiai, nusileidus lėktuvui amerikiečiai neplojo. Bagažas neprapuolė. Pagaliau mano pasas niekam nebeįdomus.
Floridoje pavasaris. Visi trumpomis rankovėmis. Vykimas į laikino poilsio vietą.
Apie tai, kad egzistuoja toks miestas kaip Talahasis, sužinojau tik praėjusių metų rugsėjo mėnesį. Pavadinimas kilo iš indėnų apalačų kalbos žodžių junginio „apleisti laukai“ (iškalbinga etimologija). Miestas įkurtas 1821 metais. 1824 Talahasis tapo Floridos sostine. Mieste gyvena apie 160 tūkst. žmonių. Iš jų – beveik 40 tūkstančių Floridos valstijos universiteto (Florida State University arba FSU) studentai.
Jei būtų pridėtos Talahasio apylinkės, susidarytų beveik 340 tūkst. gyventojų. Labiau išprusę lietuviai (arba motociklininkai) turėtų prisiminti šį miestą dėl užsitęsusio 2000 m. JAV prezidento rinkimų skandalo, kuomet teko perskaičiuoti balsus, o neaiškumai dėl nugalėtojo užtruko ilgiau nei kas nors to tikėjosi.
Tai buvo ta vieta ir tas laikas, kuomet buvo įmanoma užkirsti kelią G. W. Bushui. Taip mano nemaža dalis universitete sutiktų vietinių. Deja... Tiesa, Talahasyje yra muziejus, kuriame eksponuojami biuleteniai ir kt. tų rinkimų atributai, paaiškinantys, kodėl teko perskaičiuoti balsus. Beje, dėl dviprasmiško biuletenio dizaino suklysti galėjo bet kuris už Alą Gore‘ą balsavęs asmuo. So it goes.
Keistasis Talahasis
Talahasis, pripratusiam prie europinio miesto išplanavimo, atrodo neįprastas ir keistas. Visas miestas labai išbarstytas. Daugybė žalių plotų. Didžioji miesto dalis atrodo kaip ištisas priemiestis.
Miesto centras visiškai nepritaikytas žmonėms. Jis skirtas automobiliams. Susidaro įspūdis, kad, išskyrus biurokratines institucijas (Kapitolijų, Aukščiausiąjį teismą, Švietimo departamentą ir pan.) ir jų garažus bei automobilių stovėjimo aikšteles, centre daugiau nieko nėra.
Naiviai tikėdamasis kokių nors atrakcijų, tarkim, kavinių, restoranų, barų, galerijų ar parduotuvių, ėjau į Talahasio centrą. Nė velnio neradau.
Tai, ko man (ne)reikėjo, pasirodė išmėtyta po visą miestą. Norint kažką surasti, reikia tiksliai žinoti vietą. Atsitiktinai surasti kokią įdomią vietą vargu ar įmanoma – pasirinkimas tiesiog per didelis. Be to, dėl pernelyg didelių atstumų, net ir dviratis ne visuomet praverčia.
Koks asilas 10 km. mins pedalus dėl išskirtinių austrių ar prašmatnaus alaus bokalo? Amerikiečių vartotojai nesivargina – visur galima patekti automobiliu: jie atvažiuoja, išlipa, atlieka savo reikalus ir atgal į automobilį.
Atsitiktinai ką nors sutikti – jokių šansų. Galbūt dėl to prapuola bet koks socialumas ir bendrumas? Pirma mintis – sumautas noras turėti automobilį ir viską juo operatyviai pasiekti sunaikina bet kokią miesto dvasią. Noriu namo.
Seniai žinoma, kad viešo transporto sistema JAV, išskyrus kai kuriuos didmiesčius, itin prasta. Norėdamas patekti į dviračių parduotuvę turėjau laukti autobuso. Net ir blogiausiais laikais Lietuvoje autobuso neteko laukti 53 min. Čia tai nieko nestebina.
Nerašyta taisyklė – padorūs žmonės turi automobilius. Autobuso keleiviai? Dauguma akivaizdžiai nepasiturintys. Odos spalva? Spėkit iš dviejų kartų...
Svarbiausia, kad radau dviračių parduotuvę ir įsigijau alternatyvią transporto priemonę. Tapau dviratininku.
Pirma lankytina vaizdinga vieta – ežeras, pavadintas Ella. Didžiausia įspūdį daro paukščiai. Nežinau jų pavadinimo, bet jie tuo pat metu panašūs ir į kalakutus, ir į padidintas antis. Žodžiu, dideli ir riebūs.
Šiaip jie turėtų plaukioti vandenyje, tačiau dėl dosnių talahasiečių beveik visi paukščiai buriuojasi sausumoje ir ant pėsčiųjų takų reikalauja maisto. Situacija tampa itin juokinga tuomet, kai koks trimetis pyplys ima maitinti paukščius, o jų vis didėjantis būrys (15 – 20 vnt.) ima supti jį iš visų pusių.
Vaiko veidas ima mainytis ir maitintojo entuziazmas ūmai užleidžia vietą panikai. Tuo tarpu mama nepasisprendžia, kokie jausmai svarbesni – motiniška meilė ar ekologinė sąmonė. Viskas baigiasi tuomet, kai apsiverkęs vaikas bando pabėgti, o paukščiai jį vejasi...
Vis tas vartojimas. Pasirodo, čia net ir paukščiai turi žalingų įpročių... Lietuviškos antys ir gulbės lyg ir ne tokios agresyvios.
Bus daugiau
