Turistai, kurie atkeliauja į miestą, susiduria su marga daugiataute ir įvairių religijų aplinka. Pavyzdžiui, šiame mažame miestelyje surasime katalikų švč. Trejybės bažnyčią, pravoslavų cerkvę ir Evangelikų-liuteronų bažnyčią. Taip pat turistų dėmesį traukia paminklas Vytautui Didžiajam ir krašto istorijos muziejus. Tačiau mane Jurbarke labiausiai sužavėjo šventinis šurmulys ir triukšminga mugė, kuri vyko centrinėje miesto gatvelėje. Čia galima buvo įsigyti įvairių tradicinių skanėstų, rankdarbių, suvenyrų ir papuošalų.
Kai pamačiau dailiai siuvinėtas žiemines pirštines, neatsispyriau pagundai jas nusipirkti, nors buvo taip karšta... Žmonės dėvėjo marškinius trumpomis rankovėmis. Nutariau, kad pirštinės gali palaukti kitos žiemos.
Taip pat pasidaviau provokacijai įsigyti keistą galvos masažuoklį, įmantriai pavadintą Orgazmatronu. Na, toks pavadinimas gal ir yra kiek klaidinantis, tačiau šis galvos masažuoklis iš tiesų ramina ir atpalaiduoja. Mugėje buvo daug kitų gražių smulkmenų, kurios traukė akis ir kurstė pakratyti piniginę, tačiau pavyko susivaldyti.
Nemokamų apsikabinimų akcija
Tarsi susitarus (nors ir nebuvome), mūsų kompanija pradėjo burtis miesto centre esančiame skverelyje. Netoliese galima buvo nusipirkti karštų sumuštinių ir kitokių skanėstų, o pavasariškai žaliuojanti pievelė tarytum prašėsi ant jos pagulinėti.
Įsitaisėme ant žolės ir pasirengėme nemokamų apsikabinimų (free hugs) akcijai. Paruošėme plakatus ir patraukėme į aikštę. Didžiuosiuose Vakarų Europos ir JAV miestuose nemokamų apsikabinimų akcijos yra gana populiarios ir susilaukia didelio visuomenės pritarimo.
Tačiau Jurbarke didelio palaikymo nesusilaukėme, o vietiniai gyventojai į mūs žvelgė kaip į keistuolius, tad apsikabinimais daugiausia dalinomės tarpusavyje. Tačiau po kurio laiko vietiniai, nors vangiai, tačiau irgi pradėjo įsitraukti į šį žaidimą. Juk gerai nuotaikai taip mažai reikia!
Grįžimas į Raudonę autostopu
Galiausiai atėjo laikas traukti atgal į „mūsų“ pilį. Organizatoriai sugalvojo smagią staigmeną: autobusai, kurie visą dieną vežiojo po Panemunės kraštą, Jurbarke apsisuko ir tiesiog nuvažiavo. Galbūt organizatoriams pritrūko lėšų išnuomoti autobusus visai dienai (ir taip stebiuosi, kad toks puikus ir turiningas savaitgalis buvo suorganizuotas už juokingus 35 Lt žmogui). O galbūt pakeliavimas autostopu buvo sumąstytas kaip konceptuali šio renginio dalis (tai labai tiktų mūsų tarptautiniam kolektyvui).
Bet kokiu atveju, sumanymas buvo vykęs. Vietiniu keliu pravažiuojantys vairuotojai greičiausiai turėjo neblogą atrakciją: prie kelio už Jurbarko stovėjo koks šimtas tranzuotojų, kurie poromis arba mažomis grupelėmis balsavo pakeleivingas mašinas. Panašu, kad visi į vietą atvyko greitai ir smagiai, todėl išvada viena: Panemunės krašto gyventojai yra paslaugūs ir draugiški.
Mus pavėžėjusi mergina nuoširdžiai domėjosi Raudonės pilyje vykstančiu renginiu ir noriai su žaviu vietiniu akcentu pasakojo apie savo gimtojo krašto atrakcijas.
Ir vėl Raudonėje – šį kartą tikrai viduramžiškai
Vakarop vėl susirinkome Raudonės pilyje. Visi buvome kupini įspūdžių bei entuziazmo. Juk tik ką aplankėme įspūdingus kultūrinius paminklus, kurių istorija nusikelia į senuosius viduramžių laikus.
O dabar ir patys ketinome persikelti į tuos paslaptinguosius ir fantastiškuosius viduramžius (niekaip nesuprantu, kodėl kartais žmonės tebekartoja tendencingą, Renesanso laikais gimusį, stereotipą apie „tamsiuosius“ viduramžius).
Manau, kad viduramžiai buvo labai įdomi ir dinamiška istorinė epocha. Taip pat tai buvo visiškai kitokie - mums labai tolimi ir sunkiai suvokiami - laikai.
Argi nebūtų nuostabu nors vienam vakarui virsti kokiu nors egzotišku viduramžių personažu? Matyt, tokia idėja šovė į galvą stovyklos organizatoriui Dainiui Kinderiui, kuris stovyklą pavadino „Viduramžių“. Anotacijoje, kurią organizatoriai išplatino tarp CS ir HC keliautojų klubų narių bei patalpino internete, buvo įrašyta, kad į šeštadienio vakare vyksiančią puotą visi privalo atvykti pasipuošę „viduramžių“ rūbais.
Daugelis dalyvių atsižvelgė į organizatorių prašymą ir nuoširdžiai pasiruošė viduramžių puotai. Todėl neturėtų stebinti, kad vakarop sporto salė (pastarosiomis dienomis miegamasis) ir ją supančios patalpos virto karštligiško persirengimo kambariais.
Vieni išsinuomojo tikrų viduramžių rūbų imitacijas, o kiti (tokių buvo daugiau) tiesiog pasikliovė savo vaizduote. Taip Raudonės pilis tarytum atgijo ir prisiminė savo praeities šlovę: aplink pilį ir joje išdidžiai vaikščiojo damos ir riteriai, princesės ir kunigaikščiai, karalienės ir vyskupai. Tarp jų sukosi ir knibždėjo linksmi juokdariai ir pajacai, grėsmingi burtininkai ir niekingos valkatos.
Nepritrūko ir kalavijais bei alaus buteliais apsiginklavusių kryžiuočių. Simboliška, kad kryžiuočių amplua priėmė turistai iš Vokietijos. Jų protėviai nesėkmingai bandė užimti Panemunės pilis, o jie čia atvyko dalyvauti postmoderniame žaidime, kuriame susimaišė įvairios istorinės epochos, kultūros ir socialiniai vaidmenys. Šią margaspalvę „viduramžišką“ kompaniją papildė netgi atvykėliai iš egzotiškų kraštų – štai grakšti arabė, visa pasislėpusi po juodu apsiaustu, štai kinų patarėjas, ištikimai tarnaujantis įnoringai princesei. Kaip ir pridera „fantastiškiesiems viduramžiams“, kaip juos vadino J. Baltrušaitis, čia nepritrūko netgi vaiduoklių.
Derėtų paminėti, kad organizaciniu aspektu ši stovyklos dalis buvo kiek silpniau apgalvota. Nors buvo surengti įdomiausio personažo rinkimai, tačiau juos galima buvo skelbti kiek įdomiau, o taip pat pagyvinti kitokiais žaidimais.
Viduramžių šokiai irgi pernelyg anksti virto tiesiog paprasta diskoteka (o gal tiesiog man pačiai pernelyg greitai pralėkė laikas). Nors dalyviai buvo šiek tiek per daug palikti likimo valiai, jokiu būdu nenorėčiau sakyti, kad vakaras buvo nevykęs.
Šimtai viduramžių personažų puikiai linksminosi, o kai kurie iš jų rimtai įsijautė į savo vaidmenis. Naktis buvo labai šilta, todėl magiška viduramžių puota vyko tiek pilyje, tiek pilies kieme.
Pabaigos žodis
Iš štai atėjo sekmadienis. Šį rytą mūsų anksti nežadino. Kėlėmės vėlokai ir neskubėdami. Vieni savanoriškai padėjo apkuopti pilį, kurioje visą savaitgalį gyveno beveik du šimtai pašėlusių keliautojų. Kiti tinginiavo išsidriekę ant žolės.
Tądien visi buvo ramūs ir tylūs, tarytum juos slėgtų pagirios, arba melancholiška nuotaika. Juk atėjo laikas išsiskirti, atsisveikinti vieni su kitais ir su svetinguoju Panemunės kraštu.
Per intensyvią, nors ir trumpą stovyklą, toli gražu nepamatėme visų kultūrinių paminklų ir turistinių atrakcijų, kurių šiame krašte yra neįtikėtinai daug. Tikėkimės, kad kitais metas organizatoriai vėl turės entuziazmo ir ryžto surengti savaitgalio stovyklą Raudonės pilyje (arba kitame žaviame Lietuvos kampelyje).
