Gerą dozę egzotikos ir adrenalino Atlanto perlu vadinamoje saloje patyręs keliautojas sako, kad vertingiausia, ką gali parsivežti iš kelionės po Madeirą, yra įspūdžiai, nes svaiginantys kalnų aukščiai, už nugaros atsiveriančios bedugnės ir Atlanto vandenyno vėsa į fotoaparato objektyvą netelpa.

Ideali poilsio vieta

Madeiros sala nuo Afrikos žemyno nutolusi 495 kilometrus, o nuo Europos – 990 kilometrų. Sala nedidelė, jos plotas 741 kvadratinis kilometras. Madeira atrasta 1419 metais. Portugalai buvo pirmieji salos kolonizatoriai, pradėję joje plėtoti prekybą ir jūrininkystę. Būtent Madeiroje Kristupas Kolumbas mokėsi navigacijos ir planavo kelionę.

Saloje plyti bananų ir vynuogių plantacijos, spaudžiamas visame pasaulyje garsus Madeiros vynas, tačiau pagrindinis salos gyventojų pragyvenimo šaltinis yra turizmas. Po salą keliauja daugiausia europiečiai – anglai, vokiečiai, skandinavai, portugalai.

„Norintiesiems ilsėtis pasyviai, gulėti paplūdimiuose ir maudytis šiltoje jūroje, į Madeirą nėra ko važiuoti, – sako Panevėžio apskrities ligoninės gydytojas anesteziologas E.Liuima. – Smėlio paplūdimių čia išvis nėra, maudytis galima tik baseinuose prie viešbučių. Diskotekų ir barų pat nedidelis pasirinkimas. O štai norintiems grožėtis gamta, nebijantiems per dieną nueiti dešimtis kilometrų turistams Madeira yra ideali poilsio vieta.“

Nuostabiu poilsio kampeliu salą gydytojas vadina ir dėl jos klimato: dėl Atlanto vandenyno vėsos vasarą čia nebūna labai karšta, o žiemą atgaivina maloni šiluma. Visus metus temperatūra Madeiroje svyruoja nuo 19 iki 25 laipsnių šilumos.

„Be to, tikro lietaus beveik nebūna, – dar vieną salo privalumą surado E.Liuima. – Pakilus į kalnus kaba tirštas rūkas, krenta dulksna. Drėgmės daug, todėl augmenija įspūdingai žalia.“

Lietuvių nesutiko

Keliauti į Madeirą Liuimas paskatino senokai puoselėta idėja pamatyti Portugaliją. Gydytojas sako, kad kelionę į Madeirą galima priskirti prie brangesnių, tačiau tikrai ne tai lemia, kad ši sala kol kas mažai lankoma lietuvių.

„Žmonės, ko gero, yra prastoko skonio, todėl net nebandydami ieškoti informacijos masiškai važiuoja į Turkiją ar Egiptą, nesistengia rasti ko nors individualiai įdomaus“, – svarsto gydytojas.

Savarankiškai, be gidų pagalbos keliauti mėgstantis Eugenijus internete rado informacijos, kaip patogiausia pasiekti Madeirą. Tiesioginio skrydžio iš Lietuvos nėra, teko skristi per Miuncheną. Norintieji keliauti savarankiškai neišsivers be anglų kalbos. Valstybinė kalba Madeiroje portugalų, bet vietiniai gyventojai puikiausiai kalba angliškai. Angliškai ir vokiškai kalbančiam E.Liuimai problemų neiškilo, jis sėkmingai internetu užsakė ir viešbutį, ir lėktuvo bilietus, išsinuomojo automobilį.

„Bandėme vaikščioti ir pėsčiomis, tačiau labai greitai paaiškėjo, kad taip nieko nespėsime pamatyti“, – „Sekundei“ pasakojo E.Liuima, į Madeirą keliavęs su visa šeima – žmona Stase, sūnumi Vincentu ir dukra Guste.

Nusileidimas Madeiroje primena besisukančią kino juostą: mėlyname Atlanto vandenyne atsiveria žalumoje paskendusi sala, o lėktuvas leidžiasi į ant paties vandenyno kranto ant polių pastatytą oro uostą. „Kai lėktuvas ima važiuoti pakilimo taku, atrodo, kad įlėks tiesiai į vandenyną, – neįtikėtinais įspūdžiais dalijosi E.Liuima. – Bet ne – pasiekęs kraštą staigiai kyla.“

Įspūdingas reljefas

Iš lygumų atvažiavusiam turistui labai neįprastai atrodo Madeiros reljefas. Tiesaus, nekalnuoto keliuko čia neįmanoma rasti net miesteliuose. Vietinių gyventojų nameliai įkurdinti kalnų terasose, čia pat kelių žingsnių sklypeliuose auga bananai ir vynuogės. Seniau augintos cukranendrės dabar čia sodinamos tik turistams sudominti.

Gydytojas pasakoja, kad žvelgiant į įspūdingame aukštyje įsikūrusius, iš apačios tarsi degtukų dėžučių dydžio atrodančius namelius niekaip nesisekė suprasti, kaip ten įmanoma gyventi.

Madeiros gyventojai labai religingi, katalikų bažnyčios stovi ant paties Atlanto vandenyno kranto, per potvynius skalaujamos vandenyno bangų.

„Nepaprastai malonų įspūdį padarė vietiniai salos gyventojai – mažiukai, „platūs“ ir labai malonūs, mandagūs. Jokio įkyrumo, jokio savo paslaugų siūlymo, – žavėjosi gydytojas. – Bet jei paprašysi pagalbos, kuo maloniausiai paaiškins ir išves į kelią pasiklydusįjį.“ O pasiklysti Madeiroje – bene pats paprasčiausias dalykas. Nors keliai labai geri, sankryžose stovi nuorodos, labai dažnai vingiuotu keliuku turistai nuvažiuoja visai ne ten, kur tikėjosi.

Nemenkos vairavimo patirties turintis E.Liuima neslepia, kad išsinuomoto automobilio vairavimas Madeiroje prilygo ekstremaliam išbandymui.

„Kai vienoje kelio pusėje neįžvelgiamo aukšto kalnas, kitoje žioji bedugnė, o kelias sukasi, staigiai kyla, nugarą dažnai nupila prakaitas, – prisipažino keliautojas. – O eismas labai intensyvus, turistų keliauja daug, tad stabčioti ir dairytis nėra kada.“ Važinėjant po salą dažnai tenka pervažiuoti uolose įrengtus kelių kilometrų tunelius.

Levados – kelionės „vinis“

E.Liuma pasakoja, kad įdomiausias turistų užsiėmimas Madeiroje yra vaikščioti levadomis – kalnuose įrengtais drėkinimo kanalais, vingiuojančiais per juos net kelis šimtus kilometrų. Palei kiekvieną kanalą driekiasi takelis.

Tik eidamas levadomis gali pamatyti visą Madeiros gamtos grožį, išvysti iki šiol išlikusį pirmykštį laurų mišką, kur stūkso aukštumo sulig dešimties aukštų namu medžiai, didžiuliai sumedėję paparčiai ir gausybė mūsų šalies žmonėms niekur nematytų augalų. Madeira – tikras rojus egzotiškų augalų mėgėjams.

Nuostabūs augalai auga natūralioje aplinkoje, o Caminco do Meio botanikos sode akys raibsta nuo įvairovės – įspūdingo dydžio kaktusų, daugybės rūšių orchidėjų. Vaikštant levadomis visai šalia kanalų atsiveria bedugnės, iš įspūdingo aukščio matyti Atlanto vandenynas. Keliauti levadomis saugu, nes takelis vis tiek kur nors išveda, jei tik iš jo neišsuki. Saloje nėra nei laukinių žvėrių, nei gyvačių.

„Dviejų spalvų driežiukai – vieninteliai gyvūnai, kuriuos pavyko pamatyti Madeiroje“, – prisiminė E.Liuima. Nestokojantieji fizinio pasirengimo gali užkopti ir iki aukščiausios salos vietos – 1826 metrų Ariveiro viršukalnės.

Turistais rūpinasi

Įvairiausių vaisių ir gardžios šviežios žuvies turistai perka Madeiros sostinės Funčalo turguje. Turgus netriukšmingas, vietiniai prekiautojai čia nesitaiko apgauti patiklius turistus.

Ką tik sugautos egzotiškos žuvys, įspūdingo dydžio tunai – visa tai galima nusipirkti vietiniame turguje. Restoranuose labai didelis žuvų patiekalų pasirinkimas. Su malonumu turistai skanauja Madeiros vyną. Jo atsiradimo istorija pasakoja, kad jūreivis neišpylė surūgusio vyno, o kelis mėnesius jį palaikė šiltame vandenyne, ir gėrimas tapo nepaprastai skanus.

Turistais Madeiros gyventojai išties rūpinasi. Jiems Monte mieste įrengtas lyno kelias – specialiuose vežimėliuose turistai pakeliami aukštai virš kalnų ir bedugnių. Madeira – vienintelė vieta pasaulyje, kur keliautojai gali pasimėgauti tobogano atrakcija. Turistai sodinami į medines roges ir kartu su rogių gale stovinčiais „vadeliotojais“ kelis kilometrus leidžiasi vingiuota miesto gatve. Aukštyn atrakcijų mėgėjai užvežami taksi automobiliu.