Atsimenu, kad kai lankiau Konfucijaus šventyklą, ten virte virė statybos darbai. Keista, kad šventykla buvo atvira turistams (bilietų pardavėja tik pranešė, kad, po to, kai įžengsiu į vidų, nebegalėsiu bandyti susigrąžinti bilieto) nes tos statybų aikštelės lankymas tikrai buvo nesaugus.
Taigi kinai nuoširdžiai ir uoliai ruošėsi rugpjūčio 8-24 dienomis vykstantiems olimpiniams žaidimams. Manau, galime sakyti, kad jie jau pasiruošė tam iškilmingam įvykiui. Greitai sužinosime, ar jiems pavyks užtikrinti sklandžias ir saugias varžybas.
Olimpiada kinams iš tiesų reiškia labai daug. Jie, tarytum maži vaikai nuoširdžiai džiaugiasi, kad 2008 vasaros olimpiniai žaidimai įvyks Kinijoje. Besididžiuodami artėjančia Olimpiada, kinai mielai rengiasi drabužiais su olimpine simbolika, o savo vaikus vadina Olimpiados vardu: Olimpiada (kinų kalba Aoyun) yra labai populiarus pastaraisiais metais gimusių kūdikių vardas. Taigi kokį miestą išvys čia atvykę sportininkai ir sporto gerbėjai?
Tiananmenio aikštė: kinų galybės simbolis ir kruvinų įvykių liudytoja
Pačiame miesto centre, netoli Uždraustojo miesto yra didžiausia ir viena žinomiausių pasaulio aikščių - Tiananmenio aikštė. Išvertus iš kinų kalbos tai reikštų Dangaus ramybės vartai. Deja, po 1989 metų kruvinų įvykių, kuomet kinų valdžia žiauriai susidorojo su taikia demonstracija, ši aikštė veikiau asocijuojasi su raudonuoju teroru, negu su dangaus ramybe.
Studentai ir šalies intelektualinis elitas tuomet reikalavo daugiau demokratijos ir autoritarizmo pažabojimo. Niekas nesitikėjo, kad valdžia išdrįs tankai dorotis su savo šalies piliečiais. Juo labiau, kad tuomet šalies politikoje jau papūtė pirmieji gaivūs vėjai ir buvo nujaučiama, kad, nors ir labai lėtais žingsneliais, Kinija žengia totalitarizmo pažabojimo ink.
Tačiau natūralia mirtimi mirštantis totalitarizmo slibinas dar kartą parodė savo jėgą ir žiaurumą. Remiantis oficialia kinų valdžios statistika, buvo nužudyta apie 200-300 demonstrantų, tačiau Raudonasis kryžius tvirtina, kad nužudytųjų skaičius yra dešimteriopai didesnis.
Vis dėlto dabar kinai nedaug težino apie šią juodąją dėmę savo istorijoje. Kinijoje apie tokius faktus viešojoje erdvėje nekalbama, o užsienio kalbų daugelis kinų nemoka, todėl prie objektyvios informacijos neturi priėjimo.
Kinai tradiciškai didžiuojasi Tiananmenio aikšte. Juk tai yra Kinijos administracinis ir politinis centras. Šimtai milijonų kinų svajoja nors kartą gyvenime aplankyti šią aikštę. Tačiau Kinija yra milžiniška, o atokesniuose regionuose gyvenimo sąlygos labai skurdžios. Gūdžioje provincijoje gyvenančių žmonių keliavimo galimybės labai ribotos, todėl dažnas kinas taip niekada ir neįstengia įgyvendinti savo svajonės. Kitiems laimė nusišypso, tačiau jie neretai turi ilgus metus laukti, kol turės galimybę aplankyti sostinę.
Mano atmintyje įstrigo kadaise matyta nuotrauka: Tiananmenio aikštėje oriai stovi garbaus amžiaus kinas, o ant jo kaklo kaba didelis, juodais rėmeliais įrėmintas moters portretas. Nuotrauka vadinosi „Kinas ir jo žmona aplanko Tiananmenio aikštę“ .
Pastaraisiais metais Kinijoje gyvenimo sąlygos sparčiai gerėja ir vis daugiau kinų gali sau leisti keliauti po savo šalį. Dabar Tiananmenio aikštėje nuolat ūžia kinų turistai, o jų rankose gali matyti ne mirusių giminaičių portretus, bet veikiau fotoaparatus ir kameras. Jie karštligiškai fotografuoja garsiąją kinų aikštę ir ypač ją vainikuojantį Mao Dzedongo (Mao Zedongo) portretą.
Kai pamato užsieniečius – puola fotografuoti ir juos. Drąsesni prieina ir prašosi nusifotografuoti kartu. Stengiausi būti mandagi. Taigi stovėjau ir šypsausi, o kinai įsiamžindavo greta manęs. Kai kurie netgi paimdavo mane už rankos arba apkabindavo (matyt, grįžę į savo gimtinę, prikurs kokią nors legendą apie romaną su užsieniete). Jaučiausi tarytum Mikimauzas, pastatytas prie įėjimo į Disneilendą. Turbūt kitą kartą vertėtų imti pinigus už pozavimą. Mane lydėję Pekine gyvenantys kinai, matyt, kiek suirzę dėl tokio savo tautiečių elgesio, pabrėžtinai kartojo, kad visi jie - į sostinę suplūdę turistai iš provincijų.
Tiananmenis yra didžiausia pasaulyje aikštė. Todėl, nepaisant milžiniško turistų kiekio, pavyksta išvengti spūsties. Dėmesio vertas Tiananmenio aikštėje stovinti senoji fortifikacija - Qian vartai.
Komunistinio Pekino atributai: plačios gatvės, erdvios aikštės
Greta aikštės stovi Kinijos liaudies deputatų rūmai, Kinijos revoliucijos muziejus, Kinijos istorijos muziejus. Milžiniški, baltai nudažyti ir komunistine simbolika papuošti muziejai slepia daugybę vertingų eksponatų. Juos masiškai lanko tiek kinai, tiek turistai iš viso pasaulio. Ir vis dėlto, šie muziejai labiau asocijuojasi su komunistinės valstybės simboliais, negu su meno šventyklomis.
Greta jų yra didžiojo vado Mao memorialiniai rūmai. Prie jų iškilmingai stovi socrealistinio stiliaus skulptūra. Griozdiškus pastatus puošia komunistinė, o pastaraisiais metais - taip pat olimpinė simbolika Ji neretai yra kičiška ir tiesiog groteskiška. Tačiau kinai tokius balvonus labai mėgsta.
Pekine yra daugybė plačių erdvių gatvių. Jos įspūdingai atrodo tiek dienos metu, tiek sutemus, kai gatves apšviečia daugybė įvairiaspalvių neonų.
Mašinų gatvėse palyginti nėra daug. Galima pastebėti, kad daugelis pravažiuojančių automobilių yra taksi. Privačių transporto priemonių Pekine yra palyginti nedaug. Ir ne todėl, kad kinai neįstengtų juos nusipirkti. Pastaraisiais metais vis daugiau kinų, ypač gyvenantys Šanchajuje ir Pekine, uždirba tikrai daug. Tiesiog valdžia labai riboja mašinų skaičių. Dideliuose miestuose yra nepaprastai sudėtinga ir brangu gauti registraciją mašinai. O po Pekiną draudžiama važinėti automobiliais, kurie yra registruoti kituose miestuose.
Dabar, Olimpiados metu, mašinų veikiausiai dar labiau sumažės. Specialistai nustatė, kad Pekino oro kokybė neatitinka Pasaulinės sveikatos apsaugos nustatytų standartų. Todėl per olimpinius žaidimus bus stengiamasi kiek įmanoma sumažinti oro užterštumą. Šios programos rėmuose Pekino valdžia sostinės gyventojus rugpjūčio mėnesį primigtinai ragina nesinaudoti savo automobiliais, o į darbą važiuoti dviračiais arba metro. Reiktų pridurti, kad valdžios įsakymų čia vis dar paisoma.
Pekino „padugnės“ ir „paliegėliai“: mėnesio tremtis iš miesto
Dalis Pekine gyvenančių žmonių Olimpiados metu bus deleguoti į priverstines atostogas gimtuosiuose kaimuose. Mat apie trečdalis sostinėje gyvenančių žmonių yra išeiviai iš kaimų, kurie į miestą atvažiavo ieškoti geresnio gyvenimo. Jie yra laimingi, kad gavo leidimą gyventi ir dirbti Pekine ir nuolankiai atlieka visus nedėkingiausius bei blogiausiai apmokamus darbus.
Daugelis iš jų buvo „paprašyti“ laikinai išsinešdinti iš Pekino ir grįžti tik po Olimpiados. Tokiu būdu valdžia siekia vienu šūviu nušauti du zuikius – sumažinti žmonių spūstį metro linijose ir kitose viešosiose vietose, o kita vertus – atsikratyti neišvaizdžių, „atsilikusių elementų“. Mat išeiviai iš provincijų dažnai rengiasi labai netvarkingai – eina į parduotuves, važinėja viešuoju transportu purvinais, ištampytais drabužiais, arba tiesiog apsirengę pižamomis, naktiniais marškiniais ir apsiavę namines šlepetes.
Dar akyliau iš miesto vaikomi benamiai, valkatos, paliegėliai ir išmaldų prašytojai, kurie prie šventyklų, arba tiesiog gatvėse kaulija pinigų įkyriai demonstruodami savo amputuotas ar deformuotas galūnes ir kitokius išsigimimus. Kiti, nepaisant luošumo, yra kupini orumo, o išmaldos užsidirba muzikuodami arba meistraudami.
Tačiau olimpinių žaidimų metu į Pekiną atvykę turistai jų neturėtų matyti. Visus atsilikusius, skurdžius ar netgi asocialius visuomenes sluoksnius komunistinė valdžia linkusi slėpti nuo pasaulio. Juk taip norisi visam pasauliui parodyti, kokia Kinija yra moderni, pažangi ir tvarkinga šalis.
Pekinas kaip prekybos centras
Atvažiavę į Pekiną vieni turistai skuba aplankyti muziejus ir šventyklas, o kiti pirmiausia traukia į turgų bei įvairius prekybos centrus. Viena garsiausių tokių centrų yra daugiaaukštis „Šilko turgus“ (geriausiai žinomas pavadinimu Silk market). Kainos čia labai aukštos, nors galima derėtis. Tačiau vis tiek bus gerokai permokėta.
Bet kai turima daug pinigų ir mažai laiko, tuomet argi tai rūpi? Taigi šilko turguje turistų netrūksta. Netgi tos turistinės grupės, kurios į Pekiną atvyko vos vienai ar dviem dienom, savo privalomojoje programoje neretai turi garsųjį „Šilko turgų“. Čia ypač daug atvyksta turistų iš Rusijos. Todėl drabužių ir medžiagų pardavėjos, pamatę europietiškus veidus, laužyta kalba kartoja tuos pačius angliškus ir rusiškus žodžius: „have a look“, „pasmatri“, „very nice“, „krasivo“. O žiūrėti čia tikrai yra į ką.
Greta iki vėlyvos nakties dirbančio Šilko turgaus, Pekine yra daug kitų vietų – vienur galima apsipirkti labai pigiai, kitur – laukiami turistai, aukštos klasės ir prabangių firmų produktų. Tai yra kupinas įvairovės ir kontrastų miestas. Jame savo nišą gali rasti kiekvienas keliautojas, ar turistas – tiek prabangos ieškantis turtuolis, tiek vos kelis grašius kišenėje turintis pasaulio valkata.
