Seniesiems kinų vaizduojamiesiems menams skirtų muziejų čia yra daug – tai visų pirma
Imperatoriškų rūmų muziejus (Gugong)
; garsusis
Kinų nacionalinis muziejus
ir vos prieš kelerius metus duris atvėręs įspūdingas
Sostinės muziejus
. Savo architektūriniu sprendimu ir dailės kolekcija man didžiausią įspūdį padarė būtent pastarasis.

Modernusis Sostinės muziejus

Vakarinėje miesto dalyje esantis Sostinės muziejus (Capital Museum) yra vienas didžiausių ir įdomiausių Pekino muziejų. Dėmesio yra vertas ir pats muziejaus pastatas, kuris yra įdomus ir originalus dabartinės architektūros perliukas.

Šis pastatas pradėtas statyti vos prieš kelerius metus. Architektūrinis pastato sprendimas harmoningai aprėpia praeitį, dabartį ir ateitį. Klasikinis ir modernus grožis čia tarytum organiškai papildo vienas kitą. Tą pati galime pasakyti apie medžiagas – architektūriniame komplekse persipina šiuolaikiškos, sintetinės medžiagos ir tradicinis medis. Pastatas išsiskiria daugybe asimetriškų, lenktų, įstrižų motyvų.

Sostinės muziejaus pastatas turi per 60,000 kvadratinių metrų ir geba kasdien priimti kelis tūkstančius lankytojų. Muziejuje saugoma daugiau negu 200 000 meno kūrinių. Jame yra įrengtos modernios salės su interaktyviomis multimedijomis. Komplekso visumą apvainikuoja vidiniai kiemeliai, kuriuose vešliai auga bambuko krūmai.

Kinams bambukas visada buvo labai reikšmingas. Bambuko motyvas puikiai tiko pagrindinėms kinų filosofinėms ir estetinėms idėjoms reikšti, todėl dailininkai ir poetai dažnai jį naudodavo savo monochrominiuose tušo paveiksluose ir eilėse. Bambukas taip pat dažnai buvo vaizduojamas taikomojoje dailėj – ant medinių baldų, figūrėlių iš nefrito, keramikinių indų. Menininkai mėgo bambukų apsuptyje pamiršti pasaulio rūpesčius, nugrimzti į meditaciją. Kinų menininkai teigė, kad žmogus gali apsieiti be prabangaus maisto, tačiau negali gyventi be bambuko.

Muziejuje aptikau daug įvairiausių keramikinių indų. Vieni iš jų prisimena pačių seniausių kinų dinastijų laikotarpį, kai žmonės dar nemokėjo gaminti bronzos gaminių. Kiti tėra kelių šimtmečių senumo – jie yra pagaminti iš plonyčio porceliano ir žavi grakščiu dekoru.

Čia taip pat saugojama didelė kolekcija bronzos kurinių – grakštūs trikojai, ritualiniai indai ir ginklai byloja apie senųjų karingų dinastijų laikmetį. Kai kurie ritualiniai puodai išsiskiria įspūdingu dydžiu. Bronzos epochoje tokius milžiniškus ritualinius indus galėjo turėti tik labai turtingos ir galingos šeimos.

Daug vėlesnės negu ritualiniai bronziniai indai yra budistinių dievybių ir bodhisatvų bronzinės skulptūros, kuriose savitai persipina importuota iš Indijos ir tradicinė kinų pasaulėžiūra.

Kinai visada skyrė daug dėmesio kasdienio gyvenimo grožiui – paprasti indai, baldai ir buityje naudojamos smulkmenos neretai būdavo rafinuotais meno kūriniais. Muziejuje galime matyti subtiliai dekoruotus baldus ir kruopščiai siuvinėtą tekstilę. O juk praeityje tai buvo paprasti daiktai, kuriuos kinų aristokratai naudojo savo kasdienybėje.

Muziejuje esama puikių prabangių kėdžių, stalų, spintų. Kambariai yra įrengti pagal harmonijos bei minimalizmo principus – baldų, ant sienų kabančių paveikslų, kasdienybės smulkmenų jose yra labai nedaug ir atrodo, kad kiekvienas daiktas čia turi savo reikšmę ir netgi sielą. Dėmesį traukia subtiliai raižyta, inkrustuota, papuošta freskomis ir veidrodžiais karališkoji lova, kuri yra tarytum paslėpta spintoje. Šitie žavūs baldai nukelia mus į praeities epochas.

Muziejaus lankytojai mėgsta sustoti prie miniatiūrinių maketų, kuriuose pavaizduotos ritualinės kinų procesijos: tradiciniais žydrais rūbais aprengtos kinų figūrėlės neša purpura ir drakono simboliais išpuoštus prabangius neštuvus.

Dašanzi: Šiuolaikinio meno oazė

O dabar persikelkime nuo tradicinės kinų dailės prie šiuolaikinio meno. Toli nuo istorinio centro, faktiškai pačiose Pekino miesto periferijose, yra įkurtas šiuolaikinio meno kvartalas – Dašanzi (Dashanzi). Parodų čia galima pamatyti pačių įvairiausių – štai modernūs baldai, o štai jau praeities Art Deco stilių primenantys interjerai.

Kitur eksponuojami hiperrealistinio stiliaus skulptūros – kinų liaudės respublikos nusipelnę veikėjai, fantastiniai pasakų personažai, paliegėliai – visi sudaro gana keistą visumą. Keistai atrodė netgi šio savito pasaulio lankytojai – emo stiliaus jaunuoliai, linksmai po sales klajojantis kinas, kuris atrodė tarytum personažas iš Čuandze (Zhuangzi) pasakojimų.

Turistai čia užsuka retai. Nebent jie būtų menininkai arba besidominantys dabartine daile. Apleisti pastatai, kurių viduje įrengtos šiuolaikinio meno parodos, savo dvasia panašūs į Vilniuje Maironio gatvėje esančią apleistą, tačiau menininkų dėka vis naujais veidais atsiveriančią Menų spaustuvę. O visas Dašanzi kvartalas man pasirodė panašus į Lenkijoje buvusioje Gdansko laivų statykloje įsikūrusį menininkų miestelį. Čia irgi menininkai apleistas gamyklas pavertė parodų rūmais, performansų salėmis, menininkų dirbtuvėmis ir kitokiomis kūrybinėmis erdvėmis.

Vaikštinėjau siauromis, apleistomis Dašanzi gatvelėmis. Kaip tik vyko keli parodų atidarymai. Užsukau pažiūrėti. Viskas vyko panaši kaip ir Europoje – vynas, kuklūs užkandžiai, bohemiška nuotaika.

Pekinas yra milžiniškas. Menininkų kvartalas – taip pat. Video instaliacijose rodomas tikrasis, kupinas skurdo ir žiaurumo Kinijos veidas. Per televiziją ar internetą valdžia niekada neleistų rodyti tokių vaizdų. Skulptūros ir instaliacijos okupavo ne tik apleistų pastatų sales, bet taip pat gatves ir skverus. Kūriniai traukia dėmesį originaliais sprendimais, drąsiais žaidimais masteliais, savirefleksijos judesiais.

Šiame menininkų pasaulyje alsuoja visai kitokia dvasia, negu pompastiškoje, komunistine simbolika išdabintoje Tiananmenio aikštėje. Taip, kartais ir čia galima aptikti komunistinę simboliką, tačiau dažniausiai menininkai ją drąsiai įpina į ironišką kontekstą. Štai galime išvysti ant raudonos medžiagos išmėtytus kaukolių ir tankų maketus. Kiti kūriniai dar akiplėšiškiau tyčiojasi iš komunistinės ideologijos. Tačiau fotografuoti jų neleido.

Dašanzi kvartalo lankytojams siūloma nusipirkti medalius, kuriais praeityje buvo iškilmingai apdovanojami komunistinei Kinijai nusipelnę piliečiai. Kainos gana aukštos. Gerokai pigiau kainavo autentiški ketvirto-septinto dešimtmečio plakatai, kuriuose puikuojasi Markso, Lenino, Stalino, Mao Dzeduno ir kitų komunistinio režimo „žvaigždžių“ veidai.

Panašu, kad didysis Mao mielai leisdavosi nutapomos su visomis didžiausiomis Vakarų komunizmo žvaigždėmis – štai jis tarp Markso ir Engelso, o štai – su draugu Stalinu. Jaučiausi tarytum bučiau Grūto parke.

Ne visi dabartinėje Kinijoje kuriantys menininkai turi ambicijų sukurti kažką naujo, originalaus. Kiti tiesiog tapo tradiciškus tušo peizažus, kuriuos labai mielai perka tiek Kinijoje besisvečiuojantys užsieniečiai, tiek patys kinai. Jie uoliai darbuojasi visur, kur atsiveria graži panorama – tarp tapybiškų, smailių Geltonųjų Kalnų (Huang Shan) viršūnių, arba ant Didžiosios Kinų sienos. Arba tiesiog ten, kur lankosi daug turistų ir yra didelė tikimybė, jog kūrinys bus pastebėtas ir nupirktas.

Šaltinis
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją