Pasaulyje egzistuoja dvi koncertų rūšys – tie, į kuriuos eina visi, dažnai net patys neįsitikinę, ar tikrai supranta, kur eina (bet kaip gi nenueisi!), ir melomaniškieji – į juos einama tik turint tam tvirtą motyvaciją. Tai nebūtinai reiškia, kad į pastaruosius renkasi vien ištikimiausi vienos ar kitos grupės gerbėjai, visai ne, čia gali sutikti ir tų, kurie ateina susipažinti ir patyrinėti, tačiau viena aišku – visi salėje tam tikrą dieną ir valandą, kuri šį kartą ir buvo ta diena ir valanda, kai „Lofto“ sceną šventino „Godspeed You! Black Emperor“ (toliau – „GY!BE“), susirinkę žmonės puikiai žino, kur atėjo, kodėl atėjo ir su kokiais lūkesčiais.
Turbūt nereikia nė sakyti, kad melomaniškieji koncertai man patinka labiausiai, prie jų įvykimo smarkiai prisideda ir publika, nes niekas kitas taip nesujungia nepažįstamų, kaip žinojimas, kad visi čia atėjo ne šiaip sau ir visiems, esantiems salėje, tai, kas vyksta ant scenos, labai rūpi. „GY!BE“ koncertas neabejotinai buvo vienas melomaniškiausių pastaruoju metu matytų ir girdėtų ir tik atėjus į „Lofto“ salę buvo nepaprastai gera justi tą lūkesčių, troškimų ir intelekto prisodrintą orą, kuriame dauguma pro ausis praslystančių svetimų pokalbių sukosi išskirtinai apie muziką.
Šį kartą į koncertą ėjau kaip į pirmą pasimatymą. Anksčiau su „GY!BE“ artimiau nebuvau susipažinusi ir vieninteliai žavūs, bet trumpi ir neįdėmūs susidūrimai su jais įvyko tik dėl gyvenimo partnerio sukauptos nemenkos jų plokštelių kolekcijos, kuri po renginio pasipildė dar vienu egzemplioriumi – „Liuciferio bokštais“ („Luciferian Towers“).
Paskutinėmis savaitėmis nuo įtampos karščiuojantis protas nebuvo įsitikinęs, ar melancholiškos „GY!BE“ gitarų raudos ir griežtos politinės žinutės yra tai, ko dabar reikia, todėl iki koncerto kiek būgštavau, bet jaukas išgirsti vieną įtakingiausių pastarojo meto eksperimentinės muzikos grupių buvo neatsispiriamas. Iki koncerto likus ketvirčiui valandos jau ieškojau sau vietos pilnoje salėje. Džiugu, kad grupės gerbėjai užpildė visut visutėlį „Lofto“ plotą ne tik apačioje, bet ir spaudėsi prie turėklų viršuje, taigi, nors erdvės kvėpuoti ir judėti buvo, kaimynus, linguojančius savuose kosmosuose, irgi galėjai justi.
Kaip ir kiekvieną „GY!BE“ pasirodymą, šį pradėjo vilties žinutė – „Hope drone“. Vilties dronai, kartais ilgesni, kartais trumpesni, tapę grupės vizitine kortele, puikiai atskleidžia ir idėjinę „GY!BE“ poziciją – kurti, kaip patys išsireiškė netaisytame interviu „The Guardian“, „tą tobulą džiaugsmingą triukšmą“.
Tokia kūrybinė programa ir yra tai, kas daro „GY!BE“ tokius ypatingus ir su niekuo nesupainiojamus. Kai kiti post-rock žanro apologetai neretai troškinasi savo pačių ekspresyvaus liūdesio ir patoso sultyse (kaip išsireiškė patys „GY!BE“ – „privilegijuotame individualiame sielvarte“) „GY!BE“ nuo scenos siunčia visai kitokią žinią – pasaulis gali būti nesvetinga, vieniša ir komplikuota vieta, bet viskas bus gerai.
Tas subtilus pozityvumas ir skaidrumas buvo justi net ir pačiose dramatiškiausiose ir triukšmingiausiose kompozicijose, kur dramatizmas pamažu atslūgdavo, užleisdamas vietą kažkam tvaresniam ir brandesniam. Iš tiesų, manau, kad sugebėjimas prisodrinti erdvę tuo santūriu džiugesiu, neiškvėpuotu oru ir yra „GY!BE“ supergalia ir kažin ar taip greitai galėčiau įvardinti kitą grupę, kuri taip sugeba.
Atskirai paminėti derėtų ir tai, kad „GY!BE“ pasirodymuose klausa nėra vienintelis intensyviai stimuliuojamas jutimas, svarbų prasmės krūvį neša ir matomas pasaulis. Kiekviename kanadiečių koncerte ant didelio ekrano rodomi juostinio projektoriaus vaizdai unikaliai papildo kiekvieną kūrinį. Šį kartą socialinei ir politinei kritikai, kuri įprastai (kiek teko girdėti iš tų, kurie „GY!BE“ koncerte lankėsi ne pirmą kartą) dominuoja grupės pasirodymuose, vietą užleido gamtos motyvai – ritmingai trūkčiojantys medūzas primenantys padarai, gaivališkai besiskleidžiantys žiedai, laukuose paberti šieno ritiniai, žymintys patį gamtos piką, kai ši žmogaus pažabojama ir galiausiai suvaldoma.
Stebint šiuos vaizdus, kūnišką iš projektoriaus besiveržiančią augaliją, nejučia galvoje ėmė pintis paralelės su dramatišku (ar tik taip iš pirmo žvilgsnio atrodančiu) žmogaus gyvenimu, politika, socialiniais klausimais, kurie visi atrodo labai jautrūs, komplikuoti, tragiški, bet iš tiesų, galiausiai, visada yra išsprendžiami – kartais viltimi, išmintimi, kartais mirtimi – amžinu atsakymu į laikinus klausimus (kuri taip pat tėra tik liudijimas, kad būta gyvybės).
Per pora koncerto valandų „GY!BE“ sugebėjo dramatiškai pagydyti ego, tą įsivaizdinimą ir susireikšminimą, kuris dažnai apima žmogų – tai ir yra svarbiausia dovana, pranokstanti lūkesčius. Prasideda naujas ciklas ir jau žinau, kad po kurio laiko tokios gydomosios terapijos reikės ir vėl. Ir ji jau kitomis formomis bei garsais lauks kurioje nors pasaulio scenoje.