Apie ką mes čia…
Komiksais susižavėjusi ir ne itin gerus ryšius su namiškiais palaikanti maištaujanti dvylikametė Šarlotė vieną dieną suranda bejėgį keistą padarą, panašų į vorą. Mergina nusprendžia jį globoti ir pavadina Stingu. Tačiau ji visiškai nenutuokia, jog Stingas netrukus užaugs į milžiniškus gabaritus turintį vorą ir jam norėsis kraujo.
Kūrinio turinys
Kadaise buvo labai populiarūs siaubo filmai apie visokiausius tarp mūsų gyvenančių padarų, sukeliančių baimę, siautėjimus. Turėjome juostas apie anakondas, piranijas, ryklius, krokodilus ir dar velnias žino apie ką. O viena iš populiariausių temų kine, aišku, buvo mirtį siejantys vorai, kurių pirmas pasirodymas tokiame amplua įvyko dar 1955 metais juostoje „Tarantula“. Po tokio sėkmingo debiuto, žinoma, buvo sukurta dar ne viena dešimtis panašaus pobūdžio projektų kaip „Ledo vorai“, „Vorai prieš Žemę“, „Sumautai didžiulis voras“, „Milžiniškų vorų invazija“, iš kurių žymiausiu iki šiol yra laikomas vienas – 1990 metų hitas „Arachnofobija“.
Ir štai, praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams nuo paminėtos neblogos juostos apie vorus, mes gauname dar vieną projektą, kuris yra išties žiūroviškas, o ne toks apgailėtinas, kaip beveik visi kiti šią temą palietę filmai.
Tiesa, šis naujas Kiaho Roache-Turnerio filmas nesiūlo nieko naujo, ko mes nebūtume matę anksčiau tokio pobūdžio projektuose, nes, pripažinkime, nustebinti šiuolaikinį viską mačiusį žiūrovą yra be galo sunku. Bet ne toks buvo režisieriaus tikslas.
Jo tikslas buvo pateikti šiurpą sukeliantį ir nemaloniais vaizdais perpildytą vienos šeimos košmarą. Tai, mano nuomone, jam pavyko tikrai pagirtinai, nes, nors ir kaip fantastiškai iš vienos pusės atrodė tas susidūrimas su milžinišku voru, užtat efektingai, su nemažais įtampos elementais ekrane. Todėl nuobodžiauti, bent jau antroje filmo dalyje, žiūrovui tikrai netenka, ko, deja, nepasakysi apie patį labai šabloninį ir kažkiek užtęstą įvadą į šio filmo esmę – žmonių kovą su voru.
Be šabloninio, bet šiurpą keliančio siužeto, filmas turi dar ir labai vadovėlinį veikėjų paveikslą. Tai netrikdo, nes visi veikėjai pateikti ganėtinai įtikinamai, tačiau susitapatinti su jais nelabai norisi vien dėl jų nuvalkiotų ir milijoną kartų kituose panašaus tipo filmuose matytų tipažų. Žinau, keistas jausmas, bet žiūrėdamas filmus apie pabaisas dažniausiai pastebiu, kad mano empatija žmonėms išgaruoja akimirksniu dėl jų bukai daromų sprendimų. Ir čia yra vienas iš tų atvejų, kai tiki personažų baime, bet, tuo pačiu, negali jų užjausti dėl elementaraus savisaugos jausmo nebuvimo.
Vienaip ar kitaip, filmas nėra prastas, o ir siaubo elementai jame atrodo pakankamai padoriai. Tai suteikia puikų jausmą kino salėje. O ko daugiau reikia atėjus į kiną žiūrėti siaubo žanrui priklausančio projekto apie mirtį siejantį vorą.
Techninė juostos pusė
Taip, kai kur filmo CGI atrodo prastai, todėl dažnai šiuo atveju gelbėja prieblandos efektas ir, aišku, praktiniai sprendimai, be kurių šis filmas neatrodytų taip įtikinamai. Vaizdo montažas visai sklandžiai parteikia istoriją, o garso montažas šiurpina savo galingumu. Nepamirškime ir visai efektingo kameros darbo bei įtampą sukeliančios muzikos, be kurios juosta nesižiūrėtų taip smagiai. Tad manau, jog šis kuklaus biudžeto filmas iš techninės pusės atrodo išties pagirtinai, atsižvelgus į tuos pinigus, kurie buvo investuoti jo gamybai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kai eini žiūrėti tokio pobūdžio kino apie gerą, tiksliau, labai išskirtinę vaidybą reikia pamiršti. Tik džiaugtis, kad aktoriai bent jau įtikinamai suvaidina išgąstį. Ir žiūrint šį filmą tą buvo galima pamatyti, todėl nedaugžodžiausiu, o tik paminėsiu tą trijulę, kuri mano nuomone geriausiai atrodė ekrane. O tai, aišku, Alyla Browne, Ryanas Corras ir Penelope Mitchell.
Verdiktas
„Vorai“ – sugebantis sukelti neblogą įtampos ir šiurpo fiestą siaubo trileris, kuris atrodo žymiai geriau už daugelį identišką vorų temą gvildenančių projektų dėl savo nenuobodžiai atrodančio ir atvirais epizodais papuošto siužeto. Tiesa, filmas nerekomenduojamas arachnofobiją turintiems žmonėms.
Filmo anonsas: