Kontraversiška megztinių kolekcija, pasak jos autoriaus, skirta labiau vyrams, tačiau tinka ir moterims. „Megztinis yra „unisex‘as“, todėl juos gali dėvėti ir vyrai, ir moterys“, - aiškino A. Ramanauskas.
Spontaniškai gimusi kontraversiškų megztinių idėja nėra vienkartinis reiškinys. Jau du metus gyvuojančiuose A. Ramanausko mados namuose kasmet planuojama sukurti 1-2 megztinius.
Iš keturių jau sukurtų megztinių du yra padovanoti A. Ramanausko draugams. Rusiškais keiksmažodžiais išmargintas megztinis priklauso grupės „InCulto“ lyderiui dainininkui Jurgiui Didžiuliui, o kitas – Aleksandrui Kacui.
Parodą apžiūrėti ir moderniu menu pasigerėti atvykęs verslininkas Kęstutis Verslovas gyrė netradicinius megztinius ir jų autorių. „Ką daro Algis, man labai patinka. Viskas yra labai šviežia, nauja. Gal kiek griežta, bet aš jam viską atleidžiu“, - įspūdžiais dalijosi verslininkas.
Rafinuotu stiliumi išsiskiriantis verslininkas žavėjosi A. Ramanausko darbais ir svarstė galimybę vieną jų įsigyti. „Aš jį dėvėčiau. Bet kur. Tačiau dar neišsirinkau, kurio noriu“, - šmaikštavo verslininkas, ketinąs su megztinių autoriumi pasiderėti dėl kainos.
Megztinių autorius tvirtino, kad jo kūriniai vienu žodžiu nenusakomi, todėl pateikiame išsamius megztinių aprašymus.
Aiškinamieji tekstai apie megztinius yra sugalvoti ir parašyti paties autoriaus, todėl redakcija už jų turinį neatsako.
Raudonas megztinis su svastika
Tai pirmasis mano darbas.
Vokietijos nacių vėliava – juoda svastika baltam skritulyje raudonam lauke. Tai aktualu ir šiandien. Tai, į ką rutuliojasi Putino Rusija, yra lygiai tas pats, į ką nuo 1933 metų sėkmingai rutuliojosi Hitlerio Vokietija. Versalio pažeminimas, pralaimėjimas Šaltajame kare – ne juokas. Demokratinių tradicijų stokojanti visuomenė, kurios autokratinė valdžia susiklosčius aplinkybėms patiria esanti hyperturtinga naftos doleriais, yra didžiulis pavojus pasaulio bendruomenei ir ypač mums, savo kailiu patyrusiems, kas yra rusiškasis fašizmas.
Vokiškasis nacionalsocializmas ir rusiškasis komunizmas – tai tas pats fašizmas. Vienas, „rudasis“, išžudęs milijonus nekaltų žmonių, jau lyg ir nebegyvas. Kitas, „raudonasis“, egzistavęs kur kas ilgesnį laiko tarpsnį ir išžudęs dar daugiau milijonų nekaltų žmonių, atgimsta šiandieninėje Rusijoje. Nepamirškime ir „žaliojo“, - radikalaus islamizmo. Mano mados Namai ateityje neapeis ir šios temos…
Megztinis megztas rankomis, sąmoningai šiek tiek atžagareiviškai. Tai „duoklė“ ir niekingai infantiliam lietuviškajam šių dienų fašizmui. Kreivokas skritulys, naiviai įkūnytas kaimietiškais močiutės virbalų potėpiais, tarsi šypsosi debilavota Mindaugo Murzos šypsena. Šiame mezginyje išvystame viską – nuo visiškai fašistinės savo forma ir turiniu 1917 Rusijos „revoliucijos“, Aušvico konclagerio ir Varšuvos ar Vilniaus geto siaubų iki „nekalto“ V. Petkevičiaus melo ar pusiau tiesos. Beje, kaip sako patys rusai (tauta, kone daugiausiai išmananti apie melą ir, deja, labiausiai linkusi tikėti savo vadų melu) „полуправда опаснее прямой лжи“.
Visa tai ir yra fašizmas. Apie tai ir šis darbas.
Megztinis su užrašu „Rossija blyath nakhuy“
Šis darbas yra aliuzija į keletą reiškinių, sutinkamų Rusijoje. Keistas, hipertrofuotas rusiškasis patriotizmas, dažnai peraugantis į paprastą „velykoderžavną“ šovinizmą ir paprastą ksenofobiją, visada yra gerai atmieštas gera doze „fėnios“, rusiškosios kalėjimo „kultūros“, randančios tokį skambų atgarsį ir nemažos dalies lietuvių sielose.
Šių dienų rusų tautos/liaudies folkloras yra ne kas kita kaip kalėjimo „kultūra“. Tai visi tie anekdotai, „kuriuos papasakoti gali tik rusiškai“, visa ta блатная песня – русский шансон, visi tie „блядь нахуй“… Tas paslaptingasis akordas, išdavikiškai skambantis ir nemažos dalies lietuvių popatlikėjų dainų harmonijose, tie keli primityvūs melodijų templates iš Russkoje Radijo ar apsibezdėjusio ūsuoto Vilniaus taksisto šūdmašinės CD grotuvo ir yra užrašas ant šio megztinio. Atitinkamam fone.
Neseniai per vieną „muzikinį“ Rusijos kanalą stebėjau „videoklipą“. Ten kalėjimo kameroje sėdėjo toks rimtas – jie visada labai rimti – apvaliaveidis ūsuotas išgama su akustine gitara ir akomponavo krūvelei išdžiuvusių, cerkvių kupolais ištatuiruotų ir garantuotai tikrų nuteistųjų, dėliojančių domino. Tai buvo kažkas apie tai, kad „nekaltas bachūras sėdėjo“ (© Budulis). Jis Vysockio balsu švokštė kažkokį protu nesuvokiamą skiedalą apie paniatkes ir tų tatuiruočių simboliką, nevengdamas patriotinių nukrypimų. Ir jie tai vadina rusiškąja daina.
Pastaraisiais metais visas šitas košmaras yra dar ir pravoslavizuotas, iš čia ir fontas „Ižytsa“ („Ижица“) užraše.
Tai, ką mes pažįstame kaip Musorgskio ar Stravinskio kūrybą, Rusijoje yra seniai sušaudyta su caro šeima ir sveiku protu. O vietoje naujų čaikovskių ir rimskių-korsakovų pas juos geometrine progresija dauginasi michailai krūgai.
Šis megztinis yra mano dovana mano draugui Jurgiui Didžiuliui gimtadienio proga. Kiek man žinoma, jis kartą turėjo drąsos ar beprotybės vilkėti jį viešai.
Megztinis su Dovydo žvaigždėmis
Kartą vienas žydų tautybės mano bičiulis Aleksandras K. lėbavo su draugais ir ant rankos turėjo prabangų laikrodį „Panerai“. Aš juokais paprašiau jį man padovanoti. Aleksandras tarė „jis tavo“. Tada aš pasakiau, kad juokauju, bet buvo per vėlu.
Tada mes sutarėme, kad aš savo ruožtu taip pat padovanosiu jam ką nors. Taip gimė šis megztinis.
Dovydo žvaigždės ir Vyties kryžius viename kūne (ant vieno kūno) simbolizuoja mano džiaugsmą ne tik dėl to, kad žydas lietuviui padovanojo prabangų daiktą, bet ir dėl to, kad tai šiandien yra norma.
Megztinis su užrašais „Lietuva“ ir „Sabonis“
Kartą man teko atsidurti NE kelių policijos automobilyje, o pas tuos su policijos uniformom, kur turėtų išsiaiškinti, kas pavogė jūsų daiktą. Salone smirdėjo prakaitu, pareigūnas buvo su šūdinais ūsais. Griaudėjo Russkoje Radijo. „Detektyvas“ civiliais drabužiais užrašinėjo mano parodymus, kartais mane padrąsindamas, kad daiktas vis tiek neatsiras.
Šventi dalykai kaip žodis Lietuva ir pavardė Sabonis čia užrašyti rusiškai. „На общепринятом языке“. Kad būtų aiškiau.
