Pirmas žvilgsnis į J. Meką
Žmogus su kamera spyruokliuodamas vaikšto Niujorko gatvėmis, sukasi Kino archyvų antologijoje ir kuria gyvą savo ir draugų istoriją. Jo kūryboje šmėkščioja Salvadoro Dali, Johno Lennono, Andy Warholo, Jurgio Mačiūno, Yoko Ono įtaka ir gyvenimiški patyrimai. O juk dar prieš 85 metus (būtent tokį garbingą jubiliejų šių metų gruodį švęs Amerikos lietuvis), visas J. Meko pasaulis buvo mažas Semeniškių kaimas, esantis Biržų rajone.
J. Meką pažįstantieji mini, kad jis visuomet labai aiškiai išdėsto, kas jam patinka, o kas nepatinka, ką jis vertina ir ko ne. Jis neturi nereikalingų žodžių. Tai žmogus, kuris brangina savo laiką ir nenori jo leisti nereikšmingiems dalykams.
„Kai kalbiesi su Jonu, jis tavęs išklauso kaip senas kelmas. Bet paskui kai pasakys, tai laikykis!” – juokiasi J. Meko bičiulis, netrukus pasirodysiančią jo poezijos knygą „Žodžiai ir raidės“ apipavidalinęs dailininkas Eugenijus Varkulevičius. Jis prisimena, kai pirmą kartą įžengė į J. Meko namus, buvo labai maloniai nustebintas.
„Jo namuose pasijunti kaip senovinėje lietuviškoje troboje vidury Niujorko. Matai ant palangės sustatytus obuolius, česnakus, didelį sūrį... Niekas neatstovauja Lietuvos taip, kaip J. Mekas. Juk Lietuva yra ne tik sportininkų raumenys, bet ir kūryba, menas“, – svarsto E. Varkulevičius.
Į vaizdo kamerą įtalpinta J. Meko kasdienybė
Video dienoraščiai ypatinga forma atskleidžia ne tik patį menininką, kaip kūrėją, bet ir parodo jo aplinką – tai, kas padeda kurti. J. Meko filmografija išties įspūdinga, o akis užkliūna už pavadinimo „Prisiminimai iš kelionės į Lietuvą“. Šis Amerikos lietuvis ne tik filmuose, bet ir prozoje bei poezijoje sentimentaliai ir ilgesingai kalba apie gimtąją šalį. O būdamas toli nuo jos, stengiasi padėti ir patarti jauniems Lietuvos filmininkams. Tik, kaip jis pats sako, tai daro atsargiai, nes pavojinga kištis į kitų kūrybą.
J. Meko vizualiųjų menų centro direktorius Kristijonas Kučinskas prisipažįsta, kad kinematografininkas pakeitė visą jo pasaulėžiūrą. „Natūralu, jog vieniems J. Meko darbai gali sukelti susižavėjimą, o kitiems – visai nepatikti. Tačiau kaip ir gyvenime, taip ir kūryboje J. Mekui svarbu nepataikauti. Jis neis į tokį restoraną, kur reikia specialiai apsirengti. Jonas mėgsta nešabloniškus ir natūralius dalykus“, – įsitikinęs K. Kučinskas.
J. Meko sapnai: riba tarp fantastikos ir realybės
J. Meko 1978–1979 metų sapnų dienoraščiai „Mano naktys“ įsileidžia skaitytoją be galo arti, į patį intymiausią kūrėjo pasaulį. Lietuvių literatūroje unikalaus žanro knygoje be baimės peržengiamos realybės ribos, perteikiama sapno logika, tačiau viena koja vis tiek liekama ten, kur dominuoja subtili ir labai subjektyvi kasdienybė, kurios veikėjai – garsūs to meto J. Meko aplinkos menininkai. Iš chaoso, padrikų minčių ar tiesiog šmaikščių istorijų susipina stora gyvenimo kasa, o gal virvė, už kurios laikydamasis J. Mekas gyvena labai jaunatvišką gyvenimą, niekada per daug nenukrypdamas nuo savo tikslo.
„Bendraujant su J. Meku labiausiai įstrigo jo tikslo siekimas. Juk buvo įvairiausių gyvenimo periodų, bet jis išliko ištikimas tam, ką darė, nes visada turėjo idėjų ir energijos“, – prisipažįsta K. Kučinskas.
Kalbėdamas apie „Mano naktų“ apipavidalinimą, dailininkas E. Varkulevičius šypsosi. Jis prisipažįsta, kad 10 metų bandė daug įvairių variantų, kad išrinktų labiausiai tinkantį. Iš pradžių buvo sumanyta daryti didelę knygą, kuri simbolizuotų sapnų galią ir neaprėpiamą vaizduotę. Pirmieji du knygos egzemplioriai buvo beveik vieno kvadratinio metro dydžio. Vėliau sapnų dienoraštis buvo mažinamas iki kišeninės knygutės dydžio. E. Varkulevičius buvo pagaminęs 20 rankų darbo egzempliorių, kuriuos pats surišo. Tačiau vėliau buvo apsistota prie šiek tiek standartiškesnio knygos formato, kurį dabar galima pamatyti „Baltų lankų“ ir kituose Lietuvos knygynuose.
Eilėraščių knyga „Žodžiai ir raidės“
Greitai pasirodysianti nauja J. Meko poezijos knyga „Žodžiai ir raidės“ tęsia šio nepriklausomo menininko kūrybines tradicijas. Poetas atsigręžia į laiko tėkmėje pranykstančias kasdienybes akimirkas. Jau pats pavadinimas „Žodžiai ir raidės“ kviečia atsisukti į tai, kas yra čia ir dabar. Tai poezijos knyga sudėliota iš žodžių, iš raidžių, iš buvimo „čia ir dabar“.
J. Mekas fiksuoja kasdienes detales, atkreipdamas dėmesį į tai, kas pranyksta neva svarbių įvykių paraštėse. Tai jautri, atidi, asmeniška poezija, trumpi stabtelėjimai ties kasdienybe ir savimi. Nors, kaip lyrinis „aš“ taria viename J. Meko eilėraštyje: „Tas nieko neturi / bendro su / paprastai vadinama poezija“.
