Menininkų traukos centras
Florencija jau trečią tūkstantmetį pateisina jai suteiktą pavadinimą, kilusį iš lotynų kalbos ir reiškiantį „žydinti“, „klestinti“. Šį miestą 59 m. pr. Kr., valdant imperatoriui Julijui Cezariui, įkūrė romėnai. Pasak mūsų pašnekovų, jiems Florencija tapo tikru atradimu, vienu įdomiausių Italijos miestų. Ir Giedrė, ir Tomas sutartinai tvirtina, kad Florencija, kadaise buvusi minties, meno ir mokslo centru, tiesiog alsuote alsuoja Renesanso dvasia.
XIII–XVI a. Florencija kaip magnetas traukė kūrybingiausius to meto protus, kurie, globojami turtingų mecenatų, galėjo laisvai realizuoti savo idėjas bei diktuoti madas visai Europai. Garsiausia iš mecenatų buvo Medici šeima, faktiškai valdžiusi miestą iki pat 1743 m. Tuo metu čia kūrė ir dirbo žymūs menininkai Cellini ir Giotto, Brunelleschi ir Vasari, Leonardo da Vinci ir Michelangelo, mąstytojai Picco della Mirandolla ir Niccolo Machiavelli, poetas Dante Aligghieri, astronomas Galileo Galilei ir daugybė kitų.
Giedrė pasakoja, kad XVI a. palikimas šiame mieste alsuoja moderniu – šiuolaikišku ir progresyviu – mąstymu: „Žvelgiant į Florencijos istoriją, galima rasti daug paralelių su mūsų dienomis. Negaliu atsistebėti, kokie šviesūs, protingi žmonės kūrė šį miestą“. Tomas priduria, kad, prieš vykdamas į Florenciją, jis šiek tiek domėjosi Renesanso menu, istorija, tačiau nuvykęs atrado miestą, kokio nė įsivaizduoti negalėjo.
Po miestą-muziejų – be jokio išankstinio maršruto
Šis unikalus miestas abipus nedidelės Arno upės dažnai vadinamas miestu-muziejumi. Sunku būtų dėl to ginčytis, nes architektūros paminklų ir muziejų gausa Florencija pribloškia kiekvieną atvykėlį. Mūsų pašnekovai pritaria, kad Florencijai tinka miesto-muziejaus etiketė, tačiau ji tikrai nėra negatyvi, nes miestas gyvas, čia verda gyvenimas.
Šiltuoju sezonu miestas virsta tikru turistų aviliu – aplankyti visas Florencijos įžymybes dažnam turistui tikras garbės reikalas. Todėl, Tomo manymu, keliaujant į Florenciją verta šiek tiek pasiruošti – žinoti, ką mieste nori pamatyti, galbūt pasidomėti jo istorija.
„Neverta vaikytis vien žymiųjų objektų, nes įdomūs ne tik jie. Pavyzdžiui, man labai patiko vienas visai nedidelis muziejus apie mokslo istoriją, kur eksponuojami originalūs Galileo Galilei įrenginiai“.
Giedrė ir Tomas prisipažino, kad visų miesto įžymybių jie nesistengė žūtbūt aplankyti, nes šį kartą norėjo pajusti miesto atmosferą – paklaidžioti nesilaikydami jokio maršruto, nuklysdami į siauras gatveles, netikėtas vietas. Be to, Florencijos neįmanoma aprėpti vienos kelionės metu.
Florencijos amatininkai vakar ir šiandien
Nuo senų laikų Florencija garsėjo įvairiais amatais, išlikusiais iki mūsų dienų. Sakoma, kad šiuolaikiniai Florencijos amatininkai dirba viena akimi žvelgdami į tradiciją, kita – į naujoves. Be to, jie su pasididžiavimu skelbia, kad priklauso gilias šaknis turinčioms amatininkų dinastijoms ir pripažįsta tik rankų darbą.
Pasak mūsų pašnekovų, aplankyti bent keletą parduotuvių-dirbtuvių (daugybė jų išsidėsčiusios netoli Senojo tilto, Santo Spirito kvartale) tikrai verta. Paklausus, kokį įspūdį paliko Florencijos amatininkai, Giedrė pasakoja: „Akivaizdu, kad Florencija labai orientuojasi į turizmą, tačiau sugebama išlaikyti pusiausvyrą – miestas jaučia savo vertę ir nekeliaklupsčiauja prieš turistus. Žinoma, daugybė prekybininkų siūlo įvairius niekniekius ir gaudo pirkėjus tiesiog gatvėse, tačiau yra ir meistrų, puoselėjančių senąsias tradicijas. Pastarieji – išdidūs, jaučiantys savo vertę, paprastai užsiimantys šeimos verslu. Iš tokių prekybininkų galima įsigyti ką nors įdomaus ir vertinga“.
Tomas dar priduria: „Florencijoje klesti odos ir juvelyrinių dirbinių pramonė. Žinoma, kadangi rinka tokia didelė, čia rasi pačių įvairiausių dalykų – dalis amatininkų tiesiog „štampuoja“ banalius gaminius, o kiti gamina išties originalius daikčiukus. Bet taip jau yra visame pasaulyje“.
Florencija dar garsėja stiklo arba rankų darbo dekoruotais Renesanso stilių imituojančiais keraminiais indais, įvairius stilius atkartojančiais baldais, interjero detalėmis iš medžio. Tie, kas į namus trokšta parvežti nedidelių suvenyrų, neretai renkasi rankų darbo parfumeriją, pagamintą pagal senovinius receptus ar ypatingu būdu išmargintą „marmurinį“ popierių.
Pirkinių pagundos: nuo kičo iki aukštosios mados
Šiuo metu Florencijoje gyvena apie 460 tūkst. gyventojų, tačiau per turistinį sezoną jie tampa maža saujele didžiulėje iš viso pasaulio suplaukusių turistų jūroje. Akivaizdu, kad šis miestas turi fasadinį veidą, skirtą turistams, ir kasdienį, kurį mato čia dirbantys ir gyvenantys paprasti žmonės.
Dauguma turistų trokšta ne tik pasigrožėti šimtmečius stūksančiais pastatais bei skulptūromis, bet ir parsivežti „dalelę“ Florencijos. Miestas tikrai turi ką pasiūlyti pagal kiekvieno skonį ir piniginės storį: nuo aikštėse pardavinėjamų marškinėlių su Michelangelo Dovydo skulptūros atvaizdu ar pigių piešinių iki išties meistriškų juvelyrinių bei odos dirbinių.
Giedrė ir Tomas prisimena, kad jie ne kartą stebėjosi gatvėse siūlomomis prekėmis: „Be daugybės įvairiausius daiktus siūlančių prekeivių aikštėse, Florencijos gatvėse pilna šaržų, paveikslų piešėjų, kai kurie jų darbai – visiškas šlamštas, kiti – gan įdomūs. Neretai stebėdavomės – kas gi juos perka?“.
Dar vienas įrodymas, kad Florencija alsuoja šiuolaikiniu gyvenimo ritmu – gausybė prabangių parduotuvių. Kartu su Milanu ir Roma, Florencija yra ir vienas svarbiausių Italijos mados centrų – čia įsikūrusios ir „Gucci“, „Salvator Ferragamo“ namų centrinės būstinės. Keletas pagrindinių Florencijos gatvių net virtusios dizainerių parduotuvių alėjomis: „Gianni Versace“, „Yves Saint Laurent“, „Prada“, „Trussardi“, „Giorgio Armani“ ir daugelis kitų mados namų.
Florencijos virtuvės malonumai
Miesto svečiai turi progą pasimėgauti puikiais Toskanos patiekalais. Patys italai šio regiono virtuvę pristato taip: paprasta ir valstietiška, naudojami natūralūs produktai, tačiau patiekalai skanūs ir įvairūs.
Vienas italų gidas pataria vakarienę Florencijoje pradėti tradiciniais užkandžiais: pavyzdžiui, labai plonai pjaustytu florentietišku kumpiu su nesūdyta duona arba tradicine toskanietiška dešra su druska, pipirais, česnakais, vynu ir kmynais (it. finocchiona).
Pirmuoju patiekalu verta pasirinkti naminius makaronus su triušienos ar kiškienos padažu (it. pappardela) arba virtinukus su špinatais ir itališka varške (it. gnudi), arba klasikinę tirštą pomidorų sriubą (it. pappa al pomidoro). Antrųjų patiekalų Toskanos virtuvė gali pasiūlyti daugybę (šiame regione labai populiarūs valgiai iš laukinienos), tačiau, be jokios abejonės, garsiausias jų – florentietiškas bifšteksas (it. bistecca alla fiorentina): ant atviros ugnies keptos plonos mėsos riekelės, patiekiamos su trupučiu aliejaus ir žolelėmis.
Kaip ir dera, pietūs baigiami desertu, pavyzdžiui, pyragu su vynuogėmis (it. schiacciata con l’uva) ar puikiaisiais migdoliniais pyragėliais (it. cantuccini), kurie valgomi užgeriant saldžiu vynu Vin Santo.
Viešėdami šiame mieste, Giedrė ir Tomas Kvedaravičiai ieškojo mažų ir jaukių restoranėlių. Malonus atradimas jiems buvo vyno barai, kur be galo gausi vynų pasiūla. Neretai šie barai – miniatiūrinės patalpėlės, kur sienos – nuo grindų iki lubų – nukabintos lentynomis su vyno buteliais, dar stovi, pavyzdžiui, du staliukai bei didžiulis baras, už kurio šeimininkauja geras, linksmas italas.
Tokiame bare užtenka tik prisėsti ir ant stalo padedama duona, atnešama alyvuogių – kaipmat pasijunti labai lauktu svečiu. Su vieno baro šeimininku įsišnekėjęs Tomas sužinojo, kad tokie vyno barai neturi senų tradicijų, jie atsirado vos prieš dešimt ar penkiolika metų ir labai sparčiai išpopuliarėjo.
Giedrė su nostalgija prisiminė kai kuriuos ragautus patiekalus, pavyzdžiui, šernieną su šokolado padažu. Viename restoranėlyje rado taip skaniai pagamintų spagečių, kad kitą dieną vėl grįžo jų paskanauti.
„Tai buvo paprasčiausi naminiai spagečiai su sviestu, be jokių padažų!“ – stebisi Giedrė. Kaip ir daugelis Florencijos svečių, lietuviai ragavo ir žymiųjų migdolinių pyragėlių su saldžiu vynu. Beje, patys florentiečiai labiau mėgsta ne saldų, o skaidrų, rubino spalvos vyną Chianti Classico, kuris laikomas iki penkerių metų ir itin tinka prie mėsos patiekalų (žinoma, ir su garsiuoju florentietišku bifšteksu). Ilgiau nei penkerius metus laikytas Chianti vadinamas Chianti Riserva ir jis itin dera su laukiniena bei ryškaus skonio sūriais.
Sakoma, kad rusų poetė Ana Achmatova žmones skirstė į du tipus – tuos, kurie mėgsta šunis, arbatą ir Pasternaką, ir tuos, kuriems patinka katės, kava ir Mandelštamas. Paprastai pirmiesiems labiau patinka Florencija, antriesiems – Venecija. Mes taip ir nepaklausėme Tomo ir Giedrės Kvedaravičių, kas jiems labiau patinka: šunys ar katės, arbata ar kava, tačiau akivaizdu – Florencija juos pakerėjo.
Devyni objektai, kuriuos aplankyti Florencijoje primygtinai rekomenduoja daugelis kelionių gidų:
• Senieji rūmai (Palazzo Vecchio) – įspūdingas, elegantiškas viduramžių statinys, vienas iš garsiausių pasaulio architektūros paminklų Florencijoje. Rūmai pradėti statyti dar 1299 m., o nuo 1878 m. čia įsikūręs miesto municipalitetas.
• Senasis tiltas (Ponte Vecchio) – tai seniausias miesto tiltas (pastatytas 996 m.), buvęs tikru Florencijos gyvenimo centru. Nuo senų laikų čia darbavosi amatininkai, odininkai, kurie atliekas mesdavo tiesiog į Arno upę.
• Pitti rūmai (Palazzo Pitti) – esama nuomonės, kad tai puošniausi Florencijos rūmai, kuriuose kadaise gyveno miestą valdžiusios didikų dinastijos. 32 000 kv. m užimančiuose rūmuose įsikūrę septyni muziejai, tarp jų – Modernaus meno, Brangenybių, Porceliano, Kostiumo.
• Dailės akademijos galerija (Galleria dell’Academia) – garsėja Michelangelo kūriniais ir salėmis, kuriose demonstruojama florentietiška tapyba. Be jokios abejonės, žymiausias galerijos eksponatas – 4,1 m aukščio Michelangelo Dovydo skulptūra, sukurta 1504 m. ir tapusi vienu iš Florencijos simbolių. 1873 m. ji perkelta į galeriją, o originalo vietoje Senuosiuose rūmuose stovi skulptūros kopija.
• Duomo aikštė (Piazza del Duomo) – tai aikštė, apsupta kelių neįtikėtinо grožio religinių statinių iš balto, rausvo ir žalsvo marmuro (Il Battistero – seniausias Florencijos pastatas, Santa Maria del Fiore – pritrenkiamai graži bažnyčia, turinti intriguojančią atsiradimo istoriją, ir Giotto varpinė).
• Šventosios Širdies bažnyčia (Santa Croce) – traukiant į šį architektūros šedevrą patariama pasiimti teatro žiūronus, kad pro akis nepraslystų nė viena smulkmena. Bažnyčioje yra net 267 didžiųjų italų, tarp jų ir Michelangelo, Galilei, Machiavelli, antkapiai.
• Sinjorijos aikštė (Piazza della Signoria) – ši L formos aikštė – meno galerija po atviru dangumi: specialioje lodžijoje išdėstyta 15 skulptūrų, tarp kurių Benvenuto Cellini „Persėjas“, Giambologno „Sabinių pagrobimas“. Dar keturios skulptūros stovi prieš Senuosius rūmus (viena jų – Michelangello Dovydo skulptūros kopija).
• Ufizzi galerija (Gli Uffizi) – lankomiausia Florencijos galerija. Čia 45 salėse eksponuojama per 1 700 paveikslų, 300 skulptūrų...
• Boboli sodai (Giardino di Boboli) – 45 000 kv. m užimantis parkas – garsiausias „žaliasis“ Florencijos objektas, kuriame daugybė grotų, fontanų, architektūros kūrinių ir įvairiausios augalijos.
