Kinų maršrutas – aštuonios šalys per savaitę
DELFI kalbinti agentūrų, kurios organizuoja keliones užsieniečiams po Lietuvą ir kitas Baltijos šalis, atstovai tvirtino, jog dažniausiai turistai prašo pažintinių ekskursijų. Tokį pageidavimą paprastai pareiškia pirmą kartą čia atvykstantys keliautojai, ypač – iš tolimesnių kraštų.
Šie turistai renkasi turą po visas tris Baltijos šalis, kartu neretai užgriebdami ir Rusiją (Sankt Peterburgą, Maskvą), Lenkiją ar Skandinaviją. Kiekvienai šaliai paprastai skiriamos 2-3 dienos. Tokias keliones renkasi amerikiečiai, kanadiečiai, japonai. Jie suspėja apžiūrėti Vilnių ir Trakus, retesniais atvejais – Kauną, pajūrį, Druskininkus, Kryžių kalną.
Beje, iki Europos savaitei ar 10 dienų atkeliavę kinai kartais pralekia net aštuonias šalis. Sostinėje jie nusifotografuoja prie žinomiausių statinių ir keliauja toliau.
Tik į mūsų šalį atvyksta turistai, ieškantys savo šaknų (pavyzdžiui, amerikiečiai, vokiečiai, lenkai) arba besilankantys čia ne pirmą kartą.
Anot turizmo agentūros „Liturimex“ rinkodaros vadovės Irenos Achonen, tarp europiečių populiarėja savaitgalio kelionės į Vilnių. Jas dažniau renkasi tų šalių, iš kurių į Lietuvą driekiasi tiesioginiai ar patogiai „sujungti“ skrydžiai.
Vokiečius domina pajūris ir žemės ūkis
Agentūros „Lithuanian Tours“ vykdančiojo direktoriaus Arūno Šarkos teigimu, vokiečius Lietuva ir Latvija traukia labiau nei Estija.
Į „Liturimex“ besikreipiantys vokiečiai dažnai užsuka ne tik į Vilnių, bet ir pajūrį, nakvoja Kuršių nerijoje. Šiame regione besilankantiems turistams šiltuoju metu organizuojamos kelionės dviračiais – ne tik Lietuvos, bet ir kitų Baltijos šalių pajūriu. I. Achonen tikinimu, vien dėl lietuviškos gamtos, kurią užsieniečiai dažnai giria, atvyksta mažai kas – tam nepalankios klimato sąlygos.
Kaip pasakojo maždaug 4 tūkst. klientų kasmet aptarnaujančios agentūros „Lietuviškos atostogos“ direktorė Nijolė Pakalnienė, iš Vokietijos retkarčiais atvyksta žemės ūkio darbuotojų grupės, kurias domina ne tik ekskursijos, bet ir susitikimai su ūkininkais, apsilankymai fermose, laukuose.
„Ūkininkų bendrijos kreipiasi į Vokietijos turistines firmas ir prašo suorganizuoti kelionę pas mus. Būna ir susitikimų su ponia Kazimira (žemės ūkio ministre K. Prunskiene – DELFI), ir su kolegomis, jei yra galimybių, svečiai užsuka net į fermas“, - pasakojo agentūros vadovė.
Šiomis dienomis panašią kelionę į Latviją ūkininkams rengė ir „Lithuanian Tours“, kuri kasmet sulaukia 18-20 tūkst. klientų.
Italams Vilnius pernelyg panašus į gimtinę
Pasak A. Šarkos, iš už Atlanto atkeliauja vyresnio amžiaus turistai – pašnekovas neprisiminė, kad per pastaruosius 15 metų būtų lankiusis jaunimo grupė. Amerikiečiai nori centre esančių viešbučių, į atokesnius objektus keliauti autobusu, kitų papildomų patogumų.
Tuo tarpu iš Italijos atvyksta jaunų žmonių, besidominčių pramogomis, naktiniu gyvenimu. Jaunimo grupės prašo pigesnių viešbučių ir nepyksta, jei iki centro reikia kulniuoti gerą galą kelio.
N. Pakalnienės teigimu, italai baroko architektūra garsėjančiame Vilniuje jaučiasi kaip namie – nors pietiečiai ir nustemba, kad taip toli galima rasti į Italiją panašų kampelį, statiniai jų nevilioja.
Užtat šiauriečiai architektūra domisi – įdėmiai apžiūrinėja pastatus, noriai lanko bažnyčias, kai kurioms grupėms net skaitomos paskaitos. Anot „Lietuviškų atostogų“ vadovės, britai itin dažnai lankosi Kazio Varnelio muziejuje. Sostinės Didžiojoje gatvėje esančiuose muziejuje eksponuojama grafikos, tapybos, keramikos darbų, marmuro biustų, bronzos liejinių, senųjų žemėlapių, istorinių baldų, paties K. Varnelio kūrinių, Rytų meno kolekcija.
Ne viena agentūra organizuoja keliones žydams – ir iš Izraelio, ir iš JAV. Jie domisi savo tautos istorija, sinagogomis, kapinėmis, bendruomenių pastatais.
Trumpam atvykstantys japonai klausinėja apie savo diplomato Čijunės Sugiharos gyvenimą Lietuvoje, didelė dalis žino M. K. Čiurlionį ir prašo nuvežti į jo muziejų Kaune, pagroti kūrinių.
Atvykėliams iš įvairių šalių organizuojami pasivažinėjimai su džipais ir kartais, vis mažiau populiarios dažasvydžio varžybos, lietuviškų patiekalų ar gėrimų degustacijos, tradicinių patiekalų (žemaitiškų blynų, cepelinų) gaminimo pamokėlės. Pastarųjų metų naujovės – specializuotos kelionės golfo mėgėjams, išvykos į Druskininkų gydyklas, netrukus svečius žadama kviesti į Vilniaus požemius.
Lietuvai – daugiau pagyrų nei kaimynėms
A. Šarkos teigimu, pastebimos savotiškos užsienio turistų bangos, susijusios tam tikrais įvykiais. Į Lietuvą keliautojai pradėjo plūsti atkūrus nepriklausomybę, vėliau – kai įstojome į ES. Pavyzdžiui, italų žiniasklaidoje pasirodė reportažų ir Lietuvos, kuriuose žurnalistai negailėjo pagyrų mūsų šaliai.
Latviją išpopuliarino neseniai švęstas Rygos 850 metų jubiliejus, Estiją – „Eurovizija“, abu renginius šios šalys aktyviai reklamavo užsienyje. „Jei klientai labiau domisi Estija, kuri moka prisistatyti ir ne tokiomis juodomis spalvomis save garsina, sakome, kad Lietuva nė kiek ne prastesnė. Žmonės važiuoja pas estus manydami, kad ten geriau. O patirtis rodo, kad geriausiai tarp trijų šalių atrodo Lietuva“, - kalbėjo pašnekovas.
Anot „Lithuanian Tours“ atstovo, jų klientai tvirtina, esą mūsų šalies žmonės yra šilčiausi iš trijų Baltijos valstybių, labiausiai besišypsantys ir mieliausiai bendraujantys. Rygoje ir Taline esą prastėja aptarnavimas, nors Vilniaus taksistais ir maitinimo įstaigų darbuotojais svečiai taip pat nėra itin patenkinti.
N. Pakalnienės teigimu, pirmą kartą į Lietuvą atvykstantys žmonės nustemba, kad mažos Baltijos šalys yra tokios skirtingos: estų kalba kitokia nei baltų, skiriasi tautų charakteriai, didmiesčių architektūra (Taline dominuoja skandinaviška, Rygoje – vokiška gotika, Vilniuje – barokas).
Pasak I. Achonen, stereotipiškai Lietuvą ir gretimas šalis posovietinėmis valstybėmis laikantys užsieniečiai nustemba, kad esame visiškai europietiški kraštai.
Japonus žavi blizgučiai, lenkus – juoda duona
Valstybinio turizmo departamento darbuotojams, dalyvaujantiems parodose užsienyje, tenka pastebėti ir kitokių tautinių skirtumų. Pavyzdžiui, į parodą Izraelyje rekomenduojama nevežti maisto produktų, nebent nedidelių šokoladukų, tačiau pasirūpinti literatūra anglų kalba ir ekranu, kuriame būtų demonstruojami Lietuvos vaizdai.
Į Lietuvos stendą užklydę maskviečiai dažnai paprašo: „Sdelaite podboročku“ (rus. „Padarykite rinkinuką“). Jiems į firminį maišelį tenka prikrauti literatūros, tušinukų, kitų suvenyrų, nors vėliau lankstinukai dažnai atsiduria šiukšliadėžėje. Rusus itin žavi ir liaudies muzikantų pasirodymai, primenantys sovietmečiu Lietuvoje leistas atostogas.
Anot departamento užsienio ryšių vyriausiosios specialistės Lidijos Bajarūnienės, vokiečių žurnalistus vienos didžiausių turizmo parodų ITB metu sužavėjo spaudos konferencijoje skrabalais grojęs muzikantas. Tačiau skandinavai pasiskundė, kad garsi muzika jiems trukdo dirbti. Norvegijoje į lietuvių stendą paprastai užsuka ne žioplinėjantys smalsuoliai, o turistai, jau apsisprendę vykti į mūsų šalį ir žinantys, ko nori.
Japonus traukia blizgantys ir ryškūs suvenyrai. Vienoje parodoje lankytojai vis ateidavo Vilniaus ženkliukų, tačiau nežinodami, kad juos pavadinti, suklapsėdavo pirštais. Tekančios saulės šalies gyventojus itin sužavėjo tautiniai rūbai. Tradiciniu lietuvės kostiumu apsirengusi mergina nespėjo fotografuotis su japonais.
Tautiniai rūbai, lietuviškas maistas – duona, sūris, dešros, alus daug dėmesio sulaukia daugumoje parodų. Juodą duoną itin mėgsta lenkai. Viena žurnalistė, dovanų gavusi duonos kepalą, paskambino kolegoms ir įspėjo niekur neišeiti, nes tuoj atkeliaus su lietuviška duona.
Anot L. Bajarūnienės, į Anykščius nusivežti užsienio žurnalistai, patys minkę tešlą, formavę kepaliukus ir šovę duoną į krosnį, paskui traukdami karštą duoną ne vienas nubraukė ašarą iš susijaudinimo.
