Daugeliui A.Baukutė žinoma kaip televizijos pramoginių renginių vedėja - visada linksma, pokštaujanti lyg gyvenime nebūtų bėdų ir nelaimių. Teatre aktorė kiek kitokia. Kai jos herojė Konča spektaklyje "Ruzvelto aikštė" kalba apie sunkią savo ligą ir kad jai liko nedaug gyventi, net ir tada aktorė nepraranda savito humoro jausmo žvelgdama į amžinybę. Savo gyvenimo paslaptis ji išpažįsta vieninteliam artimam žmogui, transvestitui Aurorai, kuris yra toks pat vienišas, kaip ir ji.
Reklamos aukos
Aktorei kelionės į Kauną nė kiek neprailgsta. Ji džiaugiasi, kad pirmą kartą per savo karjeros teatre metus vaidina šioje scenoje. Tiesa, dažniau važinėjo į laikinąją sostinę, kai vyko spektaklio repeticijos. Po premjeros tų kelionių sumažėjo. Per mėnesį Kaune vaidina ne daugiau kaip du kartus. "Toks yra aktoriaus likimas: niekada nežinai, kada ir kokioje scenoje atsidursi", - sako Asta.
Tačiau pati svarbiausia scena jai yra gyvenimas, kaskart vis kitoks ir nenuspėjamas. Pasak aktorės, visi jos vaidmenys tiek teatre, tiek televizijoje yra gyvenimo surimuoti. "Į spektaklio "Ruzvelto aikštė" premjerą Kaune buvo atvykusi pjesės autorė iš Vokietijos. Su ja daug bendravome, dar kartą aiškinomės įvairias spektaklio detales. Spektaklio veiksmas vyksta Brazilijoje. Iš pjesės autorės, kuri gyveno tame krašte, išgirdau, kad ten yra didelis nedarbas. Pagrindinis brazilų pragyvenimo šaltinis - prostitucija ir prekyba ginklais. Be to, dar viena svarbi detalė - Brazilijoje gana daug kitos seksualinės orientacijos žmonių. Šiai temai autorė nėra abejinga", - pasakojo A.Baukutė.
- Kaip jūs vertinate gėjus?
- Kaip supratau iš autorės, Brazilijoje gėjai ir transvestitai - įprastas reiškinys. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai, ne man teisti, kodėl vyrai nori būti moterimis. Tačiau Lietuvoje ši tema turi kitą atspalvį. Mes nesame tokie tolerantiški gėjams kaip brazilai. Kurdama Končos vaidmenį stengiausi į gėjus pažvelgti per žmogiškumo prizmę. Mano herojė po skyrybų su vyru, užaugus vaikams, liko vieniša. Kai susipažino su transvestitu Aurora, nebesijautė tokia atskirta nuo pasaulio. Aurora tapo jos sielos drauge.
Manau, kad Aurora yra teisi sakydama, jog tapo reklamos auka. Tai ir yra atsakymas į šį opų šiuolaikinės visuomenės klausimą. Šie žmonės gyvena dvilypį gyvenimą nebūdami nei vyrai, nei moterys. O vyro ir moters misija - darni šeima ir vaikai.
Mano herojė - itin jautri moteris. Jai buvo gaila ne savęs pačios, kad liko nedaug gyventi, bet kad be globos liks jos augintiniai kačiukai. Herojei labai rūpėjo, kaip toliau gyvens iš gamyklos, kurioje ji dirbo, atleisti žmonės.
Gyvybė, kad ir kokia ji būtų, sudaro pasaulio visumą. Žudyti niekam nevalia net mažiausio kačiuko. Aurora, būdama transvestitas, tai labai gerai suprato ir pažadėjo, kad paglobos kačiukus.
Reikėjo "prisijaukinti" mirtį
- Ar gyvenime jums tenka bendrauti su gėjais? Gal turite gerų bičiulių iš jų tarpo?
- Herojė Konča man yra artima tuo, kad ji nesidomi Auroros intymiu gyvenimu. Jai daug svarbiau, ką draugė veikia gyvenime, kuo domisi, kokias puoselėja svajones.
Šia nuostata vadovaujuosi ir tikrovėje. Tokių žmonių yra gana daug. Bet ar svarbu, kas su kuo miega? Geriau suvokti gėjų gyvenimą man padėjo vieno prancūzo vienuolio paskaita. Jis padarė išvadą, kad gėjais tampama, o ne gimstama. Tai yra šiuolaikinio pleibojiško gyvenimo, ydingo šeimos auklėjimo ir kitų žalingų reiškinių pasekmė. Tokių žmonių negalime smerkti, juos reikia stengtis suprasti ir mylėti. Jie yra tokie patys, kaip ir mes: darbštūs, talentingi ir protingi.
Man yra nepriimtina, kad šiuo metu leidžiama gėjams įsivaikinti vaikus. Nieko nėra baisiau, kai vaikas barzdotą dėdę vadina mama. Ne mes sugalvojome vyrą ir moterį. Normali šeima yra gyvenimo darna ir tąsa. Gėjai negali vienas kito taip papildyti būdami tos pačios lyties. Tarp jų taip pat yra daug vienišų.
Kai viešai teigiama, kad gėjai yra normalus šiuolaikinės visuomenės reiškinys, su tuo nenorėčiau sutikti. Tai yra labai pavojinga paaugliams, kai jie tiesiog skatinami labai anksti patirti tokį "malonumą". Daug ką lemia aplinka, kurioje žmogus gyvena. Spektaklyje (veiksmas vyksta Brazilijoje) apie tai ir kalbama.
- Kaip jums pavyko scenoje "prisijaukinti" mirtį? Kokį jausmą patyrėte, kai jūsų herojė atsisveikina su Aurora?
- Mirtis yra gyvenimiška patirtis, ji yra nuolat šalia mūsų, tik nežinia, kada palies asmeniškai. Mano tėtis sunkiai serga limfmazgių vėžiu. Iš savo namų dabar beveik nebeišeina. Mano mama dirba su psichinę negalią turinčiais vaikais. Ji taip pat sunkiai sirgo, bet, laimei, liga nutolo. Iš gyvenimo netikėtai išėjo mano gera draugė Janina Miščiukaitė. Tai matydama suvokiu, kad prieš mirtį nublanksta visa, kas yra tuščia ir pigu: karjera, pinigai, valdžios siekimas, puikybė.
Kai paskutinėje scenoje Konča atsisveikina su Aurora nujausdama, kad jai liko nedaug gyventi, šiuos žodžius tariu su dideliu optimizmu ir meile gyvenimui. Mano mylima profesija suteikia galimybę pajusti vieną skaudžiausių žmogaus gyvenimo akimirkų - išėjimą nebūtin.
Kai mano herojė Aurorai atiduoda savo nuotraukas kaip didžiausią palikimą, apima keistas jausmas. Mano nuotraukos mano artimiesiems taip pat išliks kaip brangiausias prisiminimas. Ar ne puiku!
Susidūrimas su mirtimi scenoje - tai ne tas pats, kai ji iš pasalų įsėlina į mūsų gyvenimą. Jos dvelksmas scenoje kažkaip suvirpina ir nepalieka mūsų abejingų.
Šeimoje - partnerystė
Aktorė iš pirmos santuokos augina du vaikus - 12 metų sūnų Vakarį ir 10 metų dukterį Gintarę Mariją. Apie savo antrą santuoką su jaunystės draugu Kęstučiu Rupulevičiumi ji yra sakiusi, kad kada nors gyvenime turi įsivyrauti harmonija. Toks laikotarpis jiems tęsiasi jau septynerius metus. Pora susituokė 2004-ųjų liepą, po dvejų metų bendro gyvenimo. Jų vestuvės - pačios stilingiausios, apie kurias buvo daug rašoma spaudoje. Prabėgo keleri metai, jie tokie pat vienas kitam artimi kaip ir draugystės pradžioje.
Kęstutis padeda Astai auginti vaikus kaip savus, šeimos nariai vieni su kitais dalijasi tuo, ką jiems atneša kiekviena gyvenimo diena.
Kaip ir kiekvienai moteriai aktorei labai svarbu, kad vyras supranta jos nekasdienišką profesiją ir nepriekaištauja, kai vakarais jos nebūna namie. Koks vyras gali pakęsti moterį, kai ji tai repetuoja teatre, tai filmuojasi televizijoje, tai koncertuoja kažkur kitame mieste? Išvardijusi visas neigiamas savo profesijos ypatybes, Asta, lyg būtų scenoje, nusijuokė sakydama, kad buvo toks metas, kada Kęstutis ją dažniau matė per televiziją nei namie.
"Tuomet teatre beveik neturėjau vaidmenų, tad televizija mane sugrąžino į sceną. Dabar priešingai - daugiau vaidinu teatre nei televizijoje, - užsiminė ji. A.Baukutė neseniai suvaidino kitą vaidmenį Jaunimo teatre režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklyje "Patriotai". "Mūsų šeimoje yra partnerystė, ir mes stengiamės vienas kitam padėti. Kai prieš premjerą daug repetuoju, vyras ir vaikai manęs neužkrauna buitiniais rūpesčiais", - tvirtino aktorė.
Nemėgsta žodžio "laimė"
Prisiminusi savo ne itin lengvą jaunystę, Asta sakė, kad po humoro kauke tada ji bandė slėpti tai, kas jai buvo skaudu. Ta kaukė gerąja prasme prigijo, ir iš jos aktorė dabar pelnosi duoną.
Buvo toks metas, kai gimus sūneliui, ji gyveno mažame bendrabučio kambarėlyje, kuriame tilpo šaldytuvas ir lova. "Nepasakyčiau, kad tada buvau nelaiminga. Tos laimės pakako. Kita vertus, pamačiau, koks yra tikrasis gyvenimo skonis. Žinojau, kad pati turiu kabintis į gyvenimą", - sakė Asta.
Dabar aktorė turi gražius namus, darnią šeimą, mėgstamą darbą. Kai bandžiau pašmaikštauti, ar nesijaučia esanti tikra ponia, ji smagiai nusijuokė: "Kokia aš ponia!? Tai kitoks mano gyvenimo tarpsnis. Negaliu atsidžiaugti neseniai iš gerbėjų gauta unikalia dovana - rankų darbo lėle, kuri simbolizuoja televizijoje mano sukurtą močiutės Apolonijos personažą. Man ji - kaip "Oskaras", kurį laikau namie pačioje garbingiausioje vietoje. Be žiūrovų būčiau niekas. Jų dėka tapau tuo, kas esu dabar."
Klausiama, ar dabar yra laiminga, aktorė sakė: "Nemėgstu to žodžio tarti garsiai. Laimė yra neapčiuopiama - kaip meilė ir gėris. Laimę stengiuosi jausti visur, net mažose smulkmenose."
