Apie diplomato, vertėjo gyvenimą ir literatūrinę veiklą „Senvagė“ kalbėjosi su J.Miltinio dramos teatro literatūrinės dalies vedėja Jūrate Urbšiene. Ji daug metų domisi J.Urbšio istoriniu, literatūriniu palikimu.
Giminėje vadino seneliu
„Giminėje jį visi vadino seneliu, ir aš ne iš karto išsiaiškinau tikruosius ryšius, kad J.Urbšys yra mano uošvio dėdė. O seneliu visiems tapo dėl paties prisiimtos misijos. Jis buvo įsitikinęs, kad tik dėl jo pareigų ištrėmė, sunaikino šeimą – tėvus, brolius. Tad, jausdamas kaltę, sugrįžęs iš savosios tremties iki pat mirties rūpinosi brolių vaikais ir vaikaičiais. Represijų nepatyrė tik vienintelė sesuo Elena, gyvenusi Venesueloje“, – pasakojo J.Urbšienė.
Važiuojant į Upytę matyti rodyklė, nurodanti kelią į J.Urbšio gimtinę. Tačiau Krekenavos seniūnijos Čiūrų kaime esantis Zaosės vienkiemis stūkso apleistas. Prieš septynerius metus išlikusi sodyba buvo įtraukta į Kultūros paveldo vertybių registrą, tačiau pastatus būtina autentiškai atkurti, o tada teisinga būtų ten steigti J.Urbšio memorialinį muziejų.
Gražiausi metai – Paryžiuje
Norint geriau suvokti J.Urbšio asmenybę, jo sąsajas su Panevėžiu ir susipažinti su literatūriniais darbais, reikia prisiminti keletą biografijos faktų. Panevėžyje baigęs realinę mokyklą ir įstojęs į Rygos politechnikos institutą, J.Urbšys, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, atsidūrė Maskvoje ir buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę.
1917 m. jis baigė Čiugujevo karo mokyklą, išsiųstas į frontą, o po metų sugrįžo į Lietuvą ir iki 1922-ųjų tarnavo savo valstybės kariuomenėje, Panevėžio batalione, vėliau – Generaliniame štabe planavo karines operacijas. Į atsargą J.Urbšys išėjo gavęs kapitono laipsnį, tačiau pasibaigus karinei tarnybai prasidėjo diplomatinė veikla, tad jo gyventa Berlyne, Paryžiuje, Latvijoje.
1938 m. gruodį J.Urbšys paskirtas Lietuvos užsienio reikalų ministru. Šias pareigas ėjo iki tragiškojo mūsų valstybei 1940-ųjų birželio, o jau liepą Urbšiai sulaukė pranešimo, kad ištremiami. Tuo laiku J.Urbšys buvo vedęs. Su žmona Marija Mašiotaite, rašytojo Prano Mašioto dukra, juodu susituokė Paryžiuje. Jis visam gyvenimui išliko kaip meilės ir gražiausių prisiminimų miestas. Prisiminimai porai padėjo iškęsti ir ilgus kalėjimo, tremties metus.
Kalėjo vienuolika metų
Urbšiai kalėjo vienuolika metų, vienas apie kitą nežinodami, ar yra gyvi, slaptumo sumetimais vežiojami iš vieno kalėjimo į kitą, laiką leisdami vienutėse. J.Urbšio knygoje „Laiškai Elenai“ yra užrašytas žmonos pasakojimas bičiulei, žinomai dramaturgei ir vertėjai Danutei Čiurlionytei-Zubovienei, kompozitoriaus M.K.Čiurlionio dukrai.
„Koridorius, kuriuo būdavo vedama į ten, kur karalius pėsčias eina, būdavo tuščias. Ir štai vieną dieną prižiūrėtojas, atvedęs ją prie minėtų durų, jas pradaręs greitai užtrenkė. Bet ji per tą akimirką spėjo pamatyti stovintį savo Juozapėlį. Tai buvo su niekuo nepalyginama palaima – jis gyvas, ji ne viena. Kitą kartą toje pačioje vietoje ji įdėjo į popieriams skirtą dėžę laiškelį. Po kurio laiko rado atsakymą. Taip prasidėjo susirašinėjimas. Ir, kas įdomiausia, į jų susirašinėjimą įsiterpė savo laiškeliais ir estų ministro Paetso sūnus. Informacijos pagausėjo“, – rašo D.Čiurlionytė-Zubovienė.
Rožinis – iš duonos
D.Čiurlionytė-Zubovienė Urbšius buvo aplankiusi Viaznikuose, Vladimiro srityje, kur jie apsigyveno paleisti iš kalėjimų, mat į Lietuvą grįžti dar nebuvo leista. Bičiulės vizito tikslu tapo knyga – Flobero „Madam Bovari“, ją J.Urbšio prašyta išversti į lietuvių kalbą ir, žinoma, iš pirmų lūpų sužinoti, kaip jie gyvena, nes tremtinių laiškai anuomet buvo cenzūruojami.
Literatūrinė J.Urbšio veikla prasidėjo apie 1921-uosius. Tada jis aktyviai ėmė reikštis lietuviškoje ir užsienio spaudoje, rašė politinėmis, socialinėmis, kultūros temomis. Visa tai, kas jį jaudino, atsidurdavo popieriaus lape. Vėliau, tapęs diplomatu, ėmėsi ir vertimų. 1930 m. skaitytojus pasiekė G.Duhamel „Salovino dienoraštis“.
„Senvagės“ šnekinta J.Urbšienė pasakojo, kad J.Urbšys labai gerai mokėjo prancūzų, vokiečių, lenkų ir rusų kalbas. Vertimai jam padėjo trumpinti dienas kalėjimo vienutėje. Negalėdamas ten turėti norimų knygų, neretai jis iš atminties užsirašydavo kokį eilėraštį ir dvi dienas jį versdavo į prancūzų kalbą, kitas dvi dienas – į vokiečių, tad prasimanydavo širdžiai mielo užsiėmimo. Taip pat melsdavosi, rožinį pasidarydavo iš duonos gumulėlių.
Teko dirbti ir pirtyje
Per vienuolika kalėjimo vienutėje metų J.Urbšiui pavyko išversti Mickevičiaus, Puškino, Neinės, Lermontovo, Isakovskio, Briusovo, Nizami eiles, iš rusiško vertimo į lietuvių kalbą – Šekspyro sonetus. Taip pat išvertė Mopasano noveles ir apsakymus.
Tuo laiku J.Urbšys rašė laiškus vyriausybei, kad patarpininkautų persiunčiant vertimus grožinės literatūros leidyklai Lietuvoje. Į juos atsakymo negavo, bet vis tiek dirbo, kol visi rankraščiai, rašymo priemonės iš jo buvo konfiskuoti ir sunaikinti.
Kalėjime J.Urbšys studijavo J.Žiugždos lietuvių kalbos gramatiką. Pats ėmėsi sudaryti lietuvių kalbos kartoteką. Šį darbą baigė 1950-aisiais.
Išėjęs į laisvę, bet paliktas tremtyje dar dvejiems metams, J.Urbšys siekė vertėjo darbo kokioje gamykloje, norėjo į rusų kalbą versti techninius tekstus, bet visos vietos buvo užimtos. Pavyko gauti kasininko darbą Viaznikų pirtyje, plėšyti bilietėlius. Tačiau pagelbėti ryžosi bičiuliai, esantys Lietuvoje.
Pavardę privalėjo slėpti
D.Čiurlionytės-Zubovienės motina, žinoma rašytoja Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė stengėsi parūpinti J.Urbšiui vertimų. Į šį reikalą įsitraukė ir tuo metu vienintelės leidyklos „Vaga“ vyriausiasis redaktorius Vytautas Petrauskas, J.Urbšio pusbrolis. Tačiau šiems dviem žmonėms buvo atsakyta neigiamai. Tada jie sumanė pasielgti gudriau. Vertė J.Urbšys, pasirašydavo S.Kymantaitė-Čiurlionienė. Pirmasis toks vertimas, pasiekęs skaitytojus, ir buvo „Madam Bovari“. Tik 1989 m. S.Kymantaitės-Čiurlionienės dukra Danutė „Kultūros baruose“ išspausdino straipsnį „Gelbėjimo ratas“, jame ir atskleidė tikrąjį vertimo autorių.
Metais anksčiau buvo išleista ir paties J.Urbšio atsiminimų knyga „Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 m.“ Žinoma, tada, kai ji buvo parašyta, negalėjo patekti į skaitytojų rankas, o pasikeitus laikams ji buvo išleista 90 tūkst. egzempliorių tiražu ir kaipmat išgraibstyta. J.Urbšienės pastebėjimu, tai milžiniškas tiražas, dabar nė viena knyga tokiu kiekiu neleidžiama.
Vertimų sąrašas solidus
Į tėvynę Urbšiai grįžo 1956 m. Apsigyveno Kaune, Čiurlionių namuose. M.Mašiotaitei-Urbšienei pavyko gauti darbo Kauno respublikinėje bibliotekoje, Rankraščių skyriuje, tad ji galėjo dirbti savo pamėgtą bibliografinį darbą. Kalėjime ši moteris irgi trumpino laiką rašydama, tačiau jos prisiminimų knygos „Prie žibalinės lempos“ rankraščiai taip pat buvo atimti. J.Urbšys juos atgavo jau sugrįžęs iš tremties, mainais už sutikimą vykti liudytoju į Vokietiją, kur vyko hitlerininko Gobkės teismas.
J.Urbšio buvo prašoma papasakoti, kaip hitlerinė Vokietija atplėšė Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos. Sutikęs liudyti, atgavo žmonos rankraščius, ir knyga 1982 m. buvo išleista, bet tik todėl, kad joje pasakojama apie XX a. pradžios Lietuvos buitį, papročius. Deja, antrasis knygos tomas iki šiol nesurastas.
M.Mašiotaitė-Urbšienė iš tremties sugrįžo ligota, o J.Urbšiui vis prastėjo regėjimas. Jis ir su akiniais sunkiai matė, bet sesuo Elena iš Venesuelos atsiuntė tris didinamuosius stiklus, tad, vieną jų paėmęs į ranką, kita ranka rašė. Anot J.Urbšienės, šitaip vargdamas versti vis tiek nenustojo. O vertė jis sudėtingus kūrinius, tad sąrašas išties solidus: G.Flobero „Jausmų ugdymas“, A.Lesežo „Šlubas velnias“, F.Eria „Padegę vaikai“, R.Rolano „Kola Brenjonas“, Moljero „Tariamasis ligonis“, „Miestelėnas bajoras“, A.Prevo „Manonas Lesko“, P.Bomaršė „Figaro vedybos“.
Buvo nepakeičiamas
J.Urbšienės teigimu, sovietmečiu J.Urbšio vertimai buvo reikalingi, nes jis vertė klasikinius veikalus, įėjusius ir į mokymo programas. Tuomet nebuvo kam to daryti, todėl niekas J.Urbšio negalėjo pakeisti.
J.Miltinis, su kuriuo J.Urbšys bendravo abiem gyvenant Paryžiuje, 1950 m. išvertė Moljero „Tariamąjį ligonį“, bet tai padarė todėl, kad norėjo statyti savame teatre. O dabar ši komedija rodoma režisuota Rimanto Tereso ir išversta J.Urbšio, kaip ir „Figaro vedybos“, režisuotos Algimanto Pociūno. J.Urbšienės teigimu, iki šiol šių veikalų naujų vertimų nėra pasirodę.
J.Miltinio dramos teatre prieš keletą metų buvo rodoma ir J.Urbšio versta Moljero komedija „Miestelėnas – bajoras“.
