Beveik nesitaikydamas paleido kelis šūvius ir žaibiškai užsiglaudė už sienos kampo. Kitoje durų pusėje kažkas aiktelėjo ir sunkiai šlumštelėjo žemėn. Pasigirdo įniršę riksmai arabiškai ir uraganinė kalašnikovų ugnis. Į visas puses pasipylė medinių durų ir barikados šipuliai. Trumpas riktelėjimas, šaudymas liovėsi. Pokštelėjo granatos sprogdiklis. Bartas tiksliai žinojo ką išvys sekančią akimirką. Ir tikrai – bildėdama laiptais prie jo kojų atriedėjo rankinė granata. Lengvas dūmelis rūko iš sprogdiklio.
Baimė kietais spazmų pirštais užgniaužė gerklę, šalto prakaito lašai nuriedėjo smilkiniais. Jis norėjo pasilenkti ir švystelėti granatą atgal, tačiau viskas kambarėlyje staiga ryškiai papilkėjo lyg nušvietus galingu, bet pilkos šviesos prožektoriumi. Daiktų kontūrai tapo neįtikėtinai ryškūs ir geometriškai tiesūs. Oras pasidarė klampus kaip kisielius. Antžmogiškos jėgos ir pojūčiai jį apleido. Ne, neapleido, jie vis dar buvo jo kūne, JIS tai jautė, bet buvo bejėgiai įveikti dar galingesnes jėgas, esančias patalpoje. Nekrustelėdamas akies krašteliu jis sekė dar judančią granatą. Blyksnis...
- „Alfa“ grandis lieka saugoje! - riktelėjo komandą seržantas. Sunkiai kvėpuodamas nubraukė iš po šalmo srūvantį prakaitą. Pro taikiklį pažvelgė į įėjimo angą. Kulkų sukapotos medinių durelių liekanos dar kabojo ant vyrių. Ant grindų nukritusi granatos sprogdiklio rankenėlė ir daugybė gilzių. Prie šaudymo angos nuvirtęs rankinis kulkosvaidis. Į taikiklį pakliuvo granatos skeveldrų apdraskyti dykumų lauko batai, kyšantys iš už kampo. Seržantas mostelėjo sutartinį ženklą porininkui. „Judėk“. Jaunas jūrų pėstininkas žaibiškai šoko į angą, keliais šuoliais atsidūrė tolimajame dešiniajame patalpos kampe ir staigiai atsisuko pasiruošęs atidengti ugnį į bet ką šiame kambaryje. Iš paskos galingai liuoktelėjo ir juodaodis milžinas. Atsidūręs artimesniame ankšto kambario kamputyje, jis dar akimirką kraipė ginklą į kitus kampus. Tuščia. Tik kampe kažkas guli paslikas. Nuleido automatą.
- Švaru! - šūktelėjo saugoje likusiems kariams. Ėmė lėtai artintis prie kampe tįsančios žmogystos. Be jokios abejonės tai buvo koalicijos pajėgų karys. Nors jo dykumos maskuojanti uniforma, kaip ir batai, gerokai nukentėjo per granatos sprogimą – buvo sudraskyti ir apsvilę, ant peties dar aiškiai matėsi antsiuvas „LITHUANIA“ ir ryškių spalvų trispalvė vėliavėlė. Ranka tebegniaužė „Glock“ pistoletą. Bet kažkas čia buvo ne taip. Labai ne taip. „Kas per velnias...“, prasinešė galvoje jūrų pėstininkui. Netikėdamas savo akimis seržantas nužvelgė karį nuo galvos iki kojų. Galingas stotas, pusę veido dengianti rusva sulipus barzda, tuščios akiduobės, kaip pergamentas išdžiūvusi gelsva oda, aptraukusi raumenų likučius...Dar daugiau – perskrodęs gulinčiojo šoną kyšojo kažkoks lūžgalys panašiu į ieties antgaliu. Ant krūtinės pro sudraskytus marškinėlius blykstelėjo atpažinimo žetonas. Sutrikęs seržantas pakėlė jį prie akių. „BARTAS VALEIKIS. LITHUANIA“, perskaitė neįprastą amerikiečio ausiai vardą ir pavardę.
- „Baltasis ereli“, „baltasis ereli“, - už jo nugaros karštligiškai nuskambėjo radisto kvietimas medicininės evakuacijos komandai, - koalicijos pajėgų karys..., - pradėjo siųsti raportą.
- Stop, - nutraukė jį seržantas, - nereikia. Jis negyvas. Jis netgi LABAI NEGYVAS, - sumurmėjo daugiau sau negu radistui. „Jėzau Kristau, šitai mumijai turbūt koks tūkstantis metų!“, tylomis apstulbęs pagalvojo. (...)
... Bartas vis dar draskėsi prirakintas, kai rūsio durys prasivėrė ir atvesta Lauma vėl buvo prirakinta priešais jį. Pažvelgė į ją. Ši tik šyptelėjo. - Ko jis iš tavęs norėjo? – visas net nutirpęs paklausė vyras.
- Na, nebūk tu mažas vaikas, - užsimerkusi, pavargusiu balsu atsakė Lauma.
- O vis dėlto?
- Liepė nusirengti, - gūžtelėjo moteris.
- Nusirengei?
- Taip.
- O paskui? – vos prakuždėjo Bartas.
- Jis norėjo mylėtis, bet jam nieko nesigavo, - vėl gūžtelėjo Lauma.
Kariui lyg akmuo nuo širdies nusirito.
- Kaip tai nesigavo?
- Na, būna taip, kad jums, vyrams, nesigauna, - šyptelėjo Lauma.
- Man visada gaunasi, - pasimaivydamas atšovė Bartas, aiškiai pralinksmėjęs.
- Visada? Na, tai pabandyk dabar, - toliau šaipėsi Lauma.
- Dabar nesiskaito. Aš prirakintas. Va, jeigu tik pasiekčiau tave, - Bartas kažkodėl jautėsi beveik laimingas, - bet vis tiek tau reikia bėgti, pasinaudok gi savo galiomis, - susigriebė.
- Aš negaliu, Bartai, - atsiduso Lauma, - tavo jausmai akimirkai atrakino dievų vartus ir užrakino mane moters kūne. Dabar aš jau ne Lauma, aš paprasta moteris.
- Kaip tai? – sutriko vyras.
- Kada dievų vartai arba BAB-ILANI yra atrakinami, dievai gali ateiti pas žmones, įsikūnyti ir gyventi tarpe jų, o žmonės tarp dievų. Yra daug raktų BAB-ILANI atrakinti – išmintis, gerumas, meilė ir...jėga. Tu, Bartai, gavai ir laikai savo rankose karo dievo raktą - jėgos raktą BAB-ILANI atrakinti, bet trumpam sugebėjai juos atrakinti ir savo jausmais. Aš...aš pati nesuprantu kaip tai įvyko... - tyliai kalbėjo Lauma.
Bartas be galo panoro apkabinti ir priglausti tą moterį, kuri dabar visai nebuvo panaši į paslaptingąją Laumą, bet tik bejėgiškai žvangtelėjo grandinėmis. Staiga jam net kvapą užgniaužė nuo minties:
- Tu sakai...BAB-ILANI? – paklausė net užsikirsdamas, - ar tai reiškia, kad...
- Taip, Bartai. Babilone mane vadino Ištar, o dar seniau – Inana. Griuvėsiuose tą naktį tu matei mane, - linktelėjusi patvirtino Lauma.
Bartui galva pradėjo suktis. Staiga viskas stojo į savo vietas. DIEVŲ VARTAI. MARDUKO BURNA. KARO DIEVO PRAKEIKIMAS. Jis PERKŪNO KARYS turi raktą BAB-ILANI atrakinti. Jėgos raktą! Karo raktą! Jį įdavė Marduko burna aną, sprogimų purtomą naktį Babilono griuvėsiuose kartu su antgamtiškom galiom. Tik kas tai? Kaip tai atrodo? Kaip juo rakinti? Ar reikia ką nors rakinti? Ir tas prakeikimo tekstas. Vis dar neaiškus. Ir neaišku kas bus su jais. Ir kas bus su Lauma.
- O...kodėl tu man tą sakai dabar?
- Todėl, kad mes jau neturim laiko. Kieme komtūro tarnai krauna laužą...Aš pavargau, Bartai... Man šalta ir baisu... Aš nenoriu mirti lauže, bet... aš esu laiminga vėl mylėdama... Tai jausmas, kurio dievai pavydi jums, žmonėms, ir dėl kurio jie nori gyventi tarp jūsų... Aš taip seniai mylėjau, Bartai... Daugiau kaip prieš du tūkstančius metų...- užsimerkus kuždėjo Lauma.
- Ir kas gi buvo tas dievų numylėtinis, - susiraukė karys.
- Jo vardas buvo Aleksandras.
(...)
...Kolona lėkė An-Nadžiafo gatvėmis didžiausiu įmanomu greičiu. Kuo arčiau centro, tuo automatinių šautuvų tarškėjimas darėsi garsesnis. Ore ratus suko amerikiečių artimosios oro paramos sraigtasparniai. Kažkokia aikštė. Nė vieno praeivio. Aikštės viduryje keli juodų skudurų ryšuliai. Ne, ne ryšuliai. Moterų lavonai, iškėtotom kojom ir be galvų. Bartas pajuto kaip kažkas darosi su jo kūnu.
Širdis ėmė daužytis kaip pašėlusi. Bet ne iš baimės, o iš kažkokio džiaugsmingo nirtulio. Raumenys išsipūtė, rankas užplūdo neįtikėtina jėga. Sutrikęs pagalvojo, kad turbūt lengvai surištų į mazgą savo M-16 vamzdį. Sieloje kažkas sujudėjo, sukrebždėjo ir šimtai kraujo spalvos šešėlių ir įsigavo į JO protą.
Žybsnis. Ausis užgulė trenksmas. Į veidą, plaučius smogė karšto oro su dulkėmis banga. Sunkvežimis šoktelėjo ir griuvo ant šono. Bartą užvirto sudraskyti smėlio maišai, dėžės su vandens buteliais ir keli lenkų kariai. Lengvai viską kilstelėjęs, jis išlindo. Išgraibė savo automatinį šautuvą. Apsičiupinėjo pats. Vis dar sprogimo bangos apkvaitintas, bet lyg ir sveikas. Iš visų pusių sutrinksėjo šūviai. Virš galvos ūžtelėjo prieštankinė granata. Aplink užvirė chaotiškos kautynės.
Už nugaros kažkas sudejavo. Vienas iš lenkų karių traukė kitą palaidotą po smėlio maišais. Jis prišliaužė prie abiejų. Lengvai numetęs kelis centnerinius maišus į šalį, ištraukė lenką. Jaunas, gražus vaikinukas buvo išblyškęs, nesuprasi kvėpuoja ar ne, tik rankos ir kojos keistai trūkčiojo. Gyvas? Antras lenkų karys drebančiom rankom iškrapštė draugo medicininį paketą, praplėšė, ėmė skubotai daryti širdies masažą. Sužeistajam smilkiniu nutekėjo kažkas tirštai raudono. Ištiesęs ranką Bartas nusegė šalmą. Kario kaktoje juodavo skeveldros palikta skylė. Nuplėšta kaukolės kaušo dalis baltavo šalme su visu raudonai burbuliuojančių smegenų turiniu.
Sutratėjo įnirtingos rankinio kulkosvaidžio RPK serijos. Kulkos spiegė atsimušę rikošetu nuo sunkvežimio važiuoklės. Kažkur visai arti. Pila tiesiai į juos. Pamatęs šaulio ugnies poziciją vos už keliasdešimt metrų nuo jų, Bartas kilstelėjo ginklą, nustatė ant automatinės ugnies. Spustelėjo gaiduką. Nusikeikė. Jo M-16 užsikirto, matyt, “prisirijęs“ smėlio iš sudraskytų maišų. Apsidairė.
Numestas lenko „Beryl“ automatas buvo šalia. Jau norėjo griebt už diržo, kai staiga užgniaužė kvapą ir JO galvoje sustaugė tūkstančiai gerklių. Pats nesuprasdamas ką daro, linksmai spygtelėjęs stryktelėjo aukštyn ir... su džiugia šypsena veide pasileido zigzagais link pliekiančio į jį kulkosvaidininko. Lėkė tokiu greičiu, kad pataikyti į jį buvo beveik neįmanoma. Bėgdamas išsitraukė pistoletą ir kvatodamas išpleškino pusę dėtuvės šaulio link. Net nesistengdamas prisitaikyti. Keturiasdešimt, trisdešimt, dvidešimt, dešimt metrų. Šmurkštelėjo ir susirietė už kažkokios paminklinės plokštės. Vis dar krizendamas, atsisegė granatų krepšelį, įsuko sprogdiklį, truktelėjo žiedą, švyst...Bumbtelėjo sprogimas.
„Nagi, nagi, ir ką gi mes čia turime“, vis taip pat keistai linksmai nusiteikęs pagalvojo. Kulkosvaidžio serijos nutilo. Už tai jo pusėn staiga pasipylė arši automatų ugnis. Molio duženos byrėjo iš viršaus. Papliūpos kiek aprimo. Pasigirdo kojų tapsėjimas. Riksmai arabiškai. Artėja. Ir vis dar taip lieja iš kalašnikovų, kad net galvos pakelti neįmanoma. Prisiplojęs prie žemės kaip koks smauglys, jis neįtikėtinu greičiu puolė šliaužti tolyn, link griuvėsių. Koja kažką užkabino.
Barkštelėjęs šalia nusirito rankinis rusiškas kulkosvaidis RPK. Apsidairė. Granatos sprogimo išblaškytos voliojosi kelios dėtuvės. „Pravers“ džiugiai švilptelėjęs pagalvojo. Pačiupo kulkosvaidį, atitraukė spyną, patikrino. Ginklas nesugadintas. Tai dar labiau pakėlė ir šiaip jau labai pakilią nuotaiką. Pagriebęs pora dėtuvių, susilenkė ir siaurais koridoriukais tarp visokių paminklinių plytų ir mauzoliejų nukūrė tolyn. Kur? Visai nesuko sau galvos. „Paminklai?Aaaa...tai aš Al-Saadro mieste, šiitų sukilėlių citadelėje. Va, ir visai nebloga ugnies pozicija!“.
Bartas klestelėjo ant šono. Rankinio kulkosvaidžio RPK buožę patogiai įrėmė į petį. Kairę ranką uždėjo ant jos. Stumtelėjęs įrėmė kojeles, o kryptuko viršūnėlę sulygino su taikiklio kaladėlės kraštais ir už kelių šimtų metrų, esančios molio sienos viršumi...