Paskutiniojo praeito amžiaus dešimtmečio pradžioje ir šiaip lietingos Londono gatvės buvo šiek tiek liūdnesnės nei įprasta. Ko gi joms džiaugtis, jei viena stipriausių pasaulio muzikinių rinkų, kuri davė istorijai tokias legendas kaip „The Beatles“, „The Rolling Stones“, „Pink Floyd“, „The Bee Gees“ ir šūsnį kitų, rodos, pradėjo prarasti ne tik savo įtaką, bet ir identitetą. Pop muziką užkariavo aštrusis „grunge“ ir Amerikos dievukai, tarp kurių ryškiausi buvo, be abejo, „Nirvana“. Keletą dešimtmečių trukusia invazija į užsienio muzikines erdves besimėgavusi „pagrindinė Europos sala“, staiga pradėjo bejėgiškai stebėti, kaip į jos pačios valdas be jokių skrupulų siurbiasi „Naujojo pasaulio“ atlikėjai. Ir kas baisiausia – snobiškieji britai tam negalėjo nieko priešpastatyti.
Tačiau tuo metu jaunoji Anglijos atlikėjų karta nesėdėjo rankų sudėjusi. Ji ruošė savo tautiečiams stiprią pasitikėjimo savimi piliulę, kuri pradėjo veikti jau netrukus. Susirankioję muzikinius ingredientus iš garsiausių praeities britų muzikantų – tų pačių „The Beatles“, „The Who“, pankų „Sex Pistols“ ir daugelio kitų 7-8 deš. atlikėjų – jaunieji revoliucionieriai sukūrė naują britišką skambesį, kurį žiniasklaida pakrikštijo britpopu. Tai buvo alternatyvus rokas – melodingas, su daug gitarų ir trupučiu beprasmiško maišto prieš esamą socialinę tvarką (iškalbingas „Blur“ albumo pavadinimas – „Modern Life is Rubbish“).
Galbūt britpopas būtų tapęs tik dar vienu ne ypatingai reikšmingu muzikiniu stiliumi, tačiau jaunoji Didžiosios Britanijos karta jame pamatė savo tapatybę. Nieko keisto – britpoperiai jiems pasiūlė ne tik „savą“ skambesį, bet ir „priešą“, prieš kurį reikėjo vienytis. Juo buvo įvardintas jau minėtas – „svetimas“ - „grunge“ muzikos stilius, neseniai pradėjęs pergalingą žygį po pasaulį.
„Atrodo, kad jie pradėjo kalbėti apie žmonių gyvenimus šioje šalyje ir būtent taip, kokie jie realiai buvo, apie dalykus, kurie žmonėms buvo pažįstami“, - fenomeną aiškina žurnalistas Andrew Harrison. Anot jo, tuo metu Didžioji Britanija išgyveno didelį kultūrinių bei vertybinių pokyčių metą, kurį sugebėjo pajausti muzikantai. Konservatyvizmo era tiek politikoje, tiek visuomenės gyvenime priėjo bedugnės kraštą. Atėjo metas naujam požiūriui, kurį ir pasiūlė britpopas.
Britpopo pionieriai
Nors dėl detalių ir nesutariama, tačiau daugelis muzikos kritikų mano, kad pirmaisiais tikrais britpopo pranašais tapo grupės „Blur“ bei „Suede“, išleidusios savo singlus „Popscene“ bei „The Drowners“. Tuomet „Nirvanos“ lyderio Kurto Cobaino asmenyje „grunge‘as“ mirė (muzikantas nusižudė) ir dar plačiau atsivėrė durys britpopo invazijai.
Papildomo kvietimo nebereikėjo. 1994 m. vienas po kito netrukus pasirodė „Blur“ ir „Oasis“ albumai „Parklife“ bei „Definately Maybe“. Dar kiek vėliau muzikos padangę sudrebino „Pulp“ smūgis „Different Class“ su tokiais hitais kaip „Common People“ ir pan. O tada jau prasidėjo... Britpopas keletą metų iš eilės dominavo bei skynė laurus visuose įmanomuose muzikos apdovanojimuose, jų parduodamų singlų bei albumų kiekiai mušė rekordus, o atlikėjai tapo didžiausio ryškumo žvaigždėmis.
Muzikiniai karai
Britpopo iškilimas buvo pažymėtas įvykiais, kurie galbūt ir nedaug bendro turi su muzika, tačiau jų nepaminėti tiesiog neįmanoma. Dvi naujos bangos britų muzikos flagmanės – „Oasis“ ir „Blur“ – pradžioje viena kitą liaupsinusios, staiga pradėjo atvirą karą. Nežinia, ar tai buvo karštoko muzikantų būdo padarinys, ar tiesiog apsukrių vadybininkų patarimų inspiruotas žingsnis, tačiau dėl jo visa Britanija bei dalis pasaulio sulaikę kvapą kurį laiką stebėjo šalies muzikos rinką.
O grupės, jausdamos atsakomybę, neleido nuobodžiauti. Jos kariavo visur: žiniasklaidoje, topų sąrašuose, apdovanuojimuose, netgi dainuodamos. Kompanijos specialiai atidėdavo savo albumų ar singlų išleidimus tik tam, kad jie pasirodytų rinkoje lygiai tuo pat metu kaip ir aršiausių konkurentų darbai. Debiutas paprastai vykdavo taip: viena iš dviejų grupių užimdavo tope pirmąją, kita – nedaug atsilikusi – antrąją vietą. Ką jau kalbėti apie nuolatinį apsižodžiavimą („Tikiuosi, kad jie „pasigaus“ AIDS ir mirs“, – Noel Gallagher, „Oasis“), „kandžiojimąsi“ sąmojingomis dainomis ir pan.
Kas gi laimėjo? Iš pradžių į priekį įsiveržė „Blur“ su savais albumais „Parklife“ bei „The Great Escape“. Grupei geriau sekėsi pelnyti muzikos gerbėjų simpatijas ir varžytis top‘ų sąrašuose. Tačiau tuomet „Oasis“ paleido „mirtiną šūvį“ – savo šedevrą „(What‘s the Story) Morning Glory“, kuris tokiais kūriniais kaip „Wonderwall“ ar „Don‘t Look Back in Anger“ galėjo priversti kapituliuoti bet ką. Galiausiai, „Blur“ tam tikra prasme pasitraukė iš šios kovos, pasukdama į naujus stilistinius vandenis savo pasirodžiusiame studijiniame darbe „Blur“.
Tačiau pernelyg staigus populiarumas ir užkelti visuomenės lūkesčiai privertė pirmąją britpopo bangą išsikvėpti labai anksti. Daugelis nuo 1997 m. išleistų britpopo žvaigždžių darbų kritikų įvertinti nepalankiai, gan šaltai juos sutiko ir publika. Be to, greitos šlovės apakinti britpoperiai masiškai klimpo į turtų ir šlovės teikiamų pagundų liūną – alokoholį, kvaišalus, skandalus, kurie nebuvo lydimi tokiais pat ryškiais kūrybiniais pasiekimais. Tad staigų britpopo iškilimą ir Didžiosios Britanijos susižavėjimą juo sekė toks pat staigus nuosmukis bei savotiškas nusivylimas.
Britpopo pasekėjai šiandien
Nors oficialiai teigiama, jog britpopo era pasibaigė 1999-aisiais, tačiau kaip ir kiekvienas reikšmingesnis judėjimas jis paliko savo pėdsaką pasaulinėje muzikos kultūroje. Taip, britpop‘o flagmanai išsikvėpė, tačiau jų sugrąžintas britiškas skambesys persidavė bangai naujų muzikinių kompanijų, kurios ir šiandien sėkmingai šturmuoja muzikos topus. Iš pradžių rinkoje pasirodė labiau lyriškesnė karta, kuriai atstovauja „Coldplay“, „Travis“. O visai neseniai maištingumą į britišką roką sugrąžino tokie kolektyvai kaip „Arctic Monkeys“ bei „Kaiser Chiefs“.
Iš senosios gvardijos scenoje šiuo metu senuoju pavidalu aktyviai veikia tik „Oasis“ bei „Supergrass“. Tuo tarpu daugelio kitų grupių nariai pasuko savais keliais. Štai didžiausio „Oasis“ varžovo „Blur“ lyderis Damonas Albarnas jau ne vienus metus labai sėkmingai vysto unikalų animacinį-muzikinį projektą „Gorrilaz“.
Karts nuo karto muzikos pasaulyje pasigirsta nedrąsių balsų, kad naujos populiarios britų grupės – „Coldplay“, „Franz Ferdinand“ – pradėjo ne ką menkesnę britpopo klestėjimo erą, nei ta, kurią stebėjome praeitame dešimtmetyje. Tačiau, vis dėlto, turbūt taip nėra. Šią poziciją puikiai pagrindžia „Blur“ muzikinio video klipo „Country House“ režisierius Damien Hirst: „Britpopas anuomet tapo savotišku katalizatoriumi, padėjusiu atsigauti britiškai kultūrai apskritai“. Jis pasinaudojo visuomenėje susiklosčiusia socialine, kultūrine, vertybine situacija ir atliko savo funkciją.
Būtent todėl britpopas jau turbūt niekada nebus toks, koks buvo anuomet. Ne savo kokybe, o poveikiu žmonėms.
