Planas „Kopija"

Smulkaus sudėjimo vaikinas baltais marškinukais dainuoja dainą ir juda kaip Dima Bilan. Praeitų metų pavasarį geriausi pretendentai buvo Dūmas arba Grudas. Aplink dainininką šoka lietuvių liaudies rūbais pasipuošęs birbynininkas. Judesių maniera turėtų būti panaši į Dimos ir jo smuikininko.

Aplink juos abu su riedučiais važinėja Dainius Zubrus, bet geriau – Darius Kasparaitis. Kūriniui pasiekus kulminaciją, Dainius Zubrus (o geriau – Darius Kasparaitis) atlieka jėgos veiksmus ir iškerta tiek lietuvišką Dimą Bilaną, tiek birbynininką. Bet kuri šio plano modifikacija – pvz. Darius Kasparaitis iškerta kitą birbynininką, kuris yra pasipuošęs Ovečkino marškiniais (pats Ovečkinas negalės dalyvauti) – irgi tinka.

Rezultatai. Visi pajutę dujų deficitą europiečiai balsuoja už Lietuvos ledo ritulį. Lietuvos ledo ritulys atsigauna. Penkerių metų bėgyje Lietuva laimi prieš Latviją. Dešimties metų bėgyje tampa pasaulio čempione. Per penkiolika metų krepšinis tampa nebeįdomus.

Planas „Saugus"

Kopijuoti, aišku, negražu. Todėl tokių drastiškų veiksmų mes nesiimsime. Yra, žinoma, saugus planas, kaip pasirodyti labai gerai, o gal net laimėti. Trumpai: Sasha Son pasivadina savo tikruoju vardu (Dima Šavrov), pasiima į pagalbą Ruslaną Kirilkiną. Jie sudainuoja duetą rusų kalba ir dainos pabaigoje aistringai pasibučiuoja. Jiems charizmos užtenka, todėl jokių šokėjų net nereikia.

Pigu, nuoširdu, drąsu ir miela. Visus interviu duoda rusų kalba ir visiems aiškina, kaip jie ilgėjosi Rusijos, nes čia yra tikrosios jų šaknys. Jie nebūtinai taip galvoja, bet sakyti privalo.

Rezultatai. Moisejevas ryja seiles. Visas pasaulis mato, kaip konservatyvi katalikiška šalis iš homofobijos žengia į homofiliją. Lietuva tampa pavyzdžiu kitoms sustabarėjusioms valstybėms. Visos buvusios sovietinės respublikos staiga prisimena, kaip jie kažkada norėjo važiuoti į Pribaltiką, nes tai buvo beveik Europa, ir balsuoja už Lietuvą.

12 balų pirmą kartą istorijoje mums duoda estai ir net Uzbekistanas (jeigu dalyvauja), 14 – latviai, lenkai – 27. Mes pasitinkame didvyrius oro uoste, „Vėtros" stadione, puošiame ąžuolo vainikais, dovanojame gėles, automobilius, nuolaidų korteles ir laimingus Teleloto bilietus. Pirmą kartą istorijoje Lietuva eksportuoja muziką. Mokesčiai mažėja. Šalis kyla iš krizės. Šventė ateina į mūsų kiemus, daržus ir sodus.

Planas „Kaip bus"

Tačiau mes niekada nesielgiame pragmatiškai. Mes esame jubiliejinė tauta, kuri per jubiliejų geria, kariauja keliuose, dalinasi palikimą, afekto būsenoje užmuša sutuoktinį ir būtinai bando kažką pasakyti pasauliui (nes tostus mes irgi per balių sakome). Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo proga ir Vilniaus Europos kultūros sostinės paskelbimo proga, mes negalime leisti važiuoti bet kam. Jubiliejus.

O tai reiškia, kad reikia pasauliui priminti apie save, reikia pasakyti tostą „už mus". Reikia pasakyti, kokie mes nuostabūs. Reikia rėkti, kad mes kovotojai ir kovosim iki galo, už dujas, už naftą, už Gruziją – žodžiu, už nepriklausomybę. Maskva – kaip tik ta vieta, kur reikia nuvažiuoti ir išrėkti visą savo pyktį. Todėl į „Euroviziją“ reikia siųsti patyrusį profesionalą, kuris moka patriotiškai uždainuoti ir visiems parodys!

Iš gyvųjų liko tik vienas – Andrius Mamontovas. „Dainų dainos" laimėtojas – kas jis bebūtų – turėtų nusileisti ant žemės ir padaryti mums visiems paslaugą, t.y. paprašyti p. Mamontovo sukurti dainą apie Lietuvą arba Vilnių ir padainuoti ją tiems naftininkams ir dujininkams. Galima būtų naudoti tokius žodžius kaip „red devil", „black water", „the town where lights will never go out". Bet geriau – rusiškai ir su keiksmažodžiais, kad teisingiau viską suprastų tie niekšai.

Visą tai parems kokia nors nuolaidų kortelė arba gausite šį singlą į savo mobilųjį telefoną (jeigu naudojatės teisingo operatoriaus paslaugomis).

Rezultatai. Totalus fiasko balsavime, nes niekas nieko nesuprato. Didžiulis vidinis pasitenkinimas.