Žiema net ir tropikuose žiema. Veltui laukiau pasirodant saulės. Niūrus vandenynas, sunkūs, žemi debesys. Naktimis tamsa neperregima… Tik sutemus lūžtančios bangos pradeda švytėti melsvai žalia fosforine ugnimi. Bet tai turi mažai įtakos bendrai, gan niūriai aplinkai.
Gruodžio 10 diena buvo sekmadienis.
Mes (aš ir „Taura“) buvome 20-tame šiaures platumos laipsnyje, apie 150 jūrmylių į vakarus nuo Mauritanijos krantų. Naktį miegojau mažai. Jaučiausi pavargęs,vis dar neįsitraukęs į šios kelionės ritmą. Naiviai kažkodėl tikėjausi, kad būtent šiandien vėjas nurims iki patogaus kruizinių lygio. Dings debesys, pasirodys saulė ir aš, gulėdamas ant denio, svajosiu apie mulates Copacabanos paplūdimyje.
Deja,vėjas sekmadieniui šiose platumose turėjo visiškai priešingus planus. Apie vidurdienį jau pūtė ne mažiau 9-ių balų. Bangos pavirto į įspūdingus vandens kalnus. Štormas. Kine gal tai ir romantiška, net kažkaip gražu, bet realiame gyvenime - nemalonu. Laivą smarkiai mėto, šlapia. Nežinau kaip, bet vanduo randa kelią į jachtos vidų net, atrodo, per tobulus sujungimus.
Netikėtas štormas
Pirmosios štormui pradėjo „pasiduoti“ burės. Po to - vandens pompa. Ši netektis jau buvo arčiau nervo, bet padėtį vis dar lengvai kontroliavau. Blogiausiu atveju visada lieka kibiras. Kadangi iki kranto buvo gana toli, situacija atrodė ne iš prastųjų. Laivai - jie gi vandeniui sutverti. Prie žemės, štai kur jų tyko didžiausi pavojai. O man pavėjui iki Žaliojo kyšulio salų buvo apie 300 jūrmylių. Štorme tai - ryškus pliusas. Vadinasi, taktika, kaip vadina britai „heaving-to“.
Visas bures žemyn ir gerai pritvirtintas. Išskyrus mizani. Jis su pora rifų - aukštyn. Vairas - pavėjui. „Tauros “ judesiai iškart tapo ritmiški ir nuspėjami. Ši taktika dažnai kritikuojama jachtų ekspertų. Tikriausiai jie turi omeny modernaus dizaino, greitas, lengvas, trapias jachtas. „Taura“ - sunkus, seno pavyzdžio laivelis. Gal todėl „heaving-to“ taktika mums padeda. Bent jau kol štormas neperauga 10 balų. Noriu tikėti, kad niekad neteks susidurti su 11-12 balų štormu atvirame vandenyne…
Keisti sapnai
Dar kartą aprėpliojęs visą denį bei patikrinęs lynus, sudūrimus ir sujungimus, kurie galėtų sukelti problemą, nusileidau į kabiną. Puodelis arbatos ir į guolį: ilsėkis, kol yra galimybė. Niekada nežinai, kada reikės darbuotis permirkusiam ant denio. Dėkui Dievui, ryte vėjas jau buvo pakankamai aprimęs. Subalansavau bures ir - pirmyn reikiamu kursu.
Kartais aplanko keisti sapnai. Kartą sapnuoju, kad su manimi keliauja Josifo Stalino sūnus su žmona ir dukra. Kai pro miegus pajutau, kad jachta vėl „nušoko“ nuo kurso ir man teko pabudus ropštis ant denio, labai pykau ant šių keleivių, koneveikiau juos balsu, kol ant denio, gavęs porą šuorų vėjo su vandeniu, pagaliau supratau, kad esu vienas.
Kitą kartą sapnavau, kad kabina pilna Kubos partizanų ir aš - vienas iš jų. Prabudęs naktį visiškoje tamsoje suėmiau galvą į rankas. Kurį laiką jutau visišką tuštumą. Po to lėtai sau priminiau, garsiai tardamas: „Mano vardas Audrius. Man 39. Esu lietuvis, gyvenu Kaune, Vėtrungės gatvėje. Plaukiu į Braziliją su savo jachta „Taura“.
Čia ūžtelėjo škvalas, jachta virto ant borto taip, kad išlėkiau iš guolio (laikiausi tik už galvos).Taip netikėtai nutraukęs prisiminimų vakarą išlėkiau ant denio. Rifuodamas bures, galutinai prisiminiau, kas aš, kaip ir kodėl. Apmaudu, kad sapnuose manęs nelankė nei buvusios pažįstamos, nei pietinių salų gražuolės.
Išradingas kulinaras
Gruodžio 11. Pagaliau išaušo taip ilgai laukta rami diena. Jachta stabiliai laikė 160 laipsnių kursą ir aš galėjau skirti laiko rimtam maisto gaminimui. Mat dėl oro salygų ir mano pasyvumo maitinausi vos ne sausu daviniu. Apetitas buvo kažkur dingęs.
Su maisto ruošimu mano padėtis katastrofiška.Valgyti gaminti aš nemoku, mokytis nenoriu ir apskritai, viso to proceso nekenčiu. Žinia, man dėl to gėda, bet koks esu, toks esu. Gerai žinau, kaip paruošti keturis patiekalus (du iš jų – kiaušinienė ir blynai), bet šią, gruodžio 11-ąją, norėjau sukurti kažką naujo ir specialaus. Svarbiausia, kad tai užimtų mažai laiko ir ingredientų. Be to, patiekalas turėtų būti maksimaliai maistingas ir gal būt netgi skanus.
Pasirodo, jei išvirsi nuluptas ir kubeliais supjaustytas bulves kartu su konservuota kiauliena, ir jei, nupylus vandenį, apibarstysi šį kūrinį smulkiai supjaustytu česnaku bei apliesi grietinėle… Ho, tai gali būti net gardu !!! Šiuo stulbinančiu kulinariniu atradimu aš prailginau savo meniu iki penkių patiekalų.
Ryklio pasirodymas
Naktį iš gruodžio 13 į 14 jau aiškiai mačiau Dakaro miesto pašvaistę horizonte. Vėjas buvo apie 5-6 balus ir labai palankios šiaurės rytų krypties. Nemėgstu lįsti naktį į nežinomas vietas. Geriau palaukti atvirame vandenyne, kol prašvis. Deja, vėjas ryte dingo visiškai.
Užvedęs dyzeliuką, pasukau link Žaliojo kyšulio. Kai pagaliau pasiekiau inkaravietę, tapo aišku, kad ir šią naktį teks praleisti vandenyne. Krantas atrodė labai nesvetingai, inkaravietė - labai gili. Galutinai apsisprendžiau, kai ryklys pradėjo sukti ratus aplink jachtą.
Vakaras buvo nuostabus: anei vejelio dvelkimo, vandenyno paviršius - lyg aliejus. Nuostabus Afrikos saulėlydis. Pabirbinęs dar pusantros jūrmylės 270 kursu, išjungiau variklį ir ėmiau ruoštis nakčiai.
Pasigaminau patiekalą nr. 5, stiklinė alaus terapiniais sumetimais ir, įjungęs navigacinius žiburius, nuėjau miegot. Kėliausi kas valandą patikrinti situacijos.
Porą valandų prieš saulėtekį, papūtė brizas iš rytų. Pakėliau bures ir pasukau link iėjimo į įlanką. Aplinkui zujo dešimtys vietinių žvejybinių valtelių. Įdomi jų konstrukcija: labai ilgos ir siauros. Išpieštos įvairiausiomis spalvomis. 5-7 metrų laivelyje matydavau sėdint po 4 ar 5 žvejus. Nesupratau, kam tiek daug igulos, o paklausti nemokėjau.
Varomos šios valtys pakabinamais varikliais. Kas jo neturėdavo, irdavosi irklu. Susikaupiau, vesdamas „Taurą“, kad neįpainiočiau jos į vietinių žvejų tinklus bei kitus žuvies gaudymo įnagius, kurių čia galybės. Ir norėčiau perspėti kitus buriuotojus, kad vengtų įėjimo į Dakaro įlanką tamsiu paros metu.
Pliuškenimasis šūdų upėje
Jachtų inkaravietę radau tuoj už komercinio uosto. Ilgas paplūdimys, gal 60 jachtų, daugiausia su prancūzų vėliavomis. Ant kranto - pora jachtklubo patalpų. Sutemus šią vietą galima lengvai surasti pagal kvapą, netoli įsikūręs žvejų uostelis bei žuvies turgus. Ar Jums teko kada nors užuosti, kaip dvokia krūvos pašvinkusios žuvies bei pūvančios jūržolės, padvėsę šunys, katės, žiurkės ir dar kažin kokie egzotiški Afrikos padarai?
Prie inkaravietės gylis nuo dviejų iki šešių metrų. Yra keletas seklumų, bet jos nepažymėtos. Vanduo labai skaidrus, bet maudytis niekam nerekomenduočiau. Tarp antrojo jachtklubo ir žuvies turgaus į įlanką įteka šūdo upelis. Vietiniai tuškenasi, nekreipdami į tai dėmesio. Kiekvienam savo.
Rusų mandagumas
Nuleidau inkarą priešais CVD jahtklubo pastatą. Klube liaudis labai maloni ir draugiška. Aišku, kad beveik visi prancūzai. Man tai minusas: esu nutaręs prancūzų kalbos nesimokyti iš principo.
Sąlygos klube paprastos ir praktiškos: dušas, tualetas, šalto vandens čiaupas, baras. Yra skalbykla: gausi plastmasinį „taziką“ ir džiaukis. Yra interneto ryšys, jei yra elektros srovė, o ji dingsta labai dažnai.
Inkaravietėje dirba vandens taksi – tai motorinė valtis, gabenanti igulą iš jachtų į krantą ir atgal. Parai – 3 eurai. Ilgesniam laikui – nuolaidos.
Išėjęs į gatvę, priešais matau du klaikiai egzotiškos išvaizdos restoranus. Pietūs juose – apie 1,5 euro. Pigu, bet man pasirodė saugiau tęsti savo kulinarinius eksperimentus. Esu tikras, kad nuo mano pagaminto marmalo bent jau dizenterijos negausiu.
Šalia – pašto skyrius. Tai mažas aprūkęs kambarys su senu suvargusiu telefonu. Kainos dažniausiai, kaip sako rusai, „nuo lubų“. Prie jahtklubo sutikau vieną juodaodį, kuris labai didžiavosi, kad kadais jam teko dirbti su rusais. Jis tik stebėjosi, kad rusai buvo pabrėžtinai mandagūs ir daug kartų sveikindavosi per dieną. Kai paklausiau, kaip tas sveikinimas skambėjo, jis atsakė, kad tai buvo du žodžiai: „Rabotai, bl...t“…
Bus tęsinys
